Černobaivkos kaimo apylinkės ir dabar tebėra nusėtos rusiškos karo technikos liekanomis.
„Anykštoje“ publikuojame Eldorado BUTRIMO specialiai iš Chersono „Anykštai“ parengtą reportažą. Jums siūlome straipsnio ištrauką.
Ukrainoje šiuo metu pačios įnirtingiausios kovos vyksta Donecko regione, kur kas dieną žūva šimtai karių. Vietos bei tarptautinę visuomenę labiausiai sukrečia pranešimai apie civilių mirtis, ypač tose vietovėse, kurios yra tolokai nuo fronto, ir žmonės ten žūva dėl nesuvokiamo, sadistiško okupantų keršto.
Bene labiausiai tokį žiaurų kerštą šiuo metu patiria Chersono gyventojai. Per ukrainiečių kontrpuolimą supratę, kad Chersono neišlaikys, okupantai prieš du mėnesius iš jo pasitraukė, tačiau įsitvirtino kitoje Dniepro upės pusėje, vos keletą kilometrų nuo miesto, ir ėmė kasdien jį bombarduoti. Patrankų sviediniai lekia visur – į gyvenamuosius namus, vaikų darželius, parduotuves, gamyklas ir miestui, kuriame iki karo gyveno 280 tūkstančių gyventojų, iškilo grėsmė pavirsti negyvenama dykyne.
„Nuvažiavau su drauge į turgelį apsipirkti, ji išlipo pirma ir nuskubėjo ieškoti daržovių, o aš išlipau kiek vėliau, vos perėjus gatvę prie šalia esančio namo pasigirdo sprogimai, aš – buvęs kariškis, supratau, kad tai rimta, užlindau už medžio ir ėmiau skambinti draugei, kad ši ne panikuotų, o pasislėptų. Po akimirkos sprogimai pasigirdo kitoje pusėje, pajutau smūgius į koją ir nuvirtau“, – pasakojo 73 metų Anatolijus.
Su šiuo, buvusiu Sovietinės armijos pulkininku, gavusiu ordinus ir iš nepriklausomos Ukrainos vadovų, susipažinau traukinyje, kai iš Chersono į Kijevą važiavome viename kupe. Vokietijoje bei Afganistane tarnavusio ir kelis dešimtmečius šaudmenų sandėlių statyboms vadovavusio vyriškio sveikata po sužeidimo Chersone komplikavosi ir jis vyko pagalbos ieškoti pas Rusijos medikus į Maskvą.
„Kojos būklė blogėja, nežinau, ar tai buvo neišvengiama, ar operacija buvo prastai atlikta, nes iš Chersono yra išsilakstę dalis medikų, o likę yra pervargę nuo per didelio krūvio; vykstu pas sūnų, kuris daug metų su šeima gyvena Maskvoje ir turi draugų chirurgų, sakė, kad mano ukrainietiška pilietybė nebus kliūtis“, – aiškino Anatolijus.
Man, žurnalistui, pensininkas nepanoro komentuoti karo vyksmo, tačiau prasitarė, jog civilių apšaudymą laiko nepateisinamu. Anatolijus tvirtino, jog pasveikęs į Chersoną būtinai grįš, nes tame mieste gimė ir neįsivaizduoja senatvės kitoje vietoje.
Išėjus į pensiją Anatolijui buvo leista pasirinkti bet kokį SSRS miestą, kur jam būtų skirtas erdvus butas. Vyriškis pasirinko Ukrainos arbūzų bei pomidorų sostine vadinamą Chersoną, kuriame žiemą sniegas iškrinta tik porai dienų, o netoli esanti Juodoji jūra suteikia puikias poilsio galimybes.
„Iš pasiūlytų, butą pasirinkau tą, kuris buvo su vaizdu į Dniepro upę; tada juk negalėjau žinoti, kad kils karas, o palei upę esantys namai taps patrankų taikiniu“, – apgailestavo Anatolijus. Vyriškis papasakojo, jog jo name gyventi liko vos keli žmonės, o visi kiti išbėgo pas draugus ar išvyko iš miesto.
Anatolijus savaitę slėpėsi rūsyje, vėliau persikraustė į prastesnį butą pas dvidešimt metų jaunesnę draugę Svetą, su kuria susipažino, kai prieš kelerius metus mirė jo žmona. „Visas santaupas buvau sudėjęs į jūros pakrantėje esantį vasarnamį, kuris, spėju, yra apiplėštas ir suniokotas. Nesuprantu ir nepateisinu to, jog rusų kariams yra uždegta žalia šviesa plėšikavimui“, – piktinosi pulkininkas.
Dar labiau okupantų elgesiu piktinosi taksistas Sergejus, sutikęs aprodyti miestą ir nuvežti iki per karą legendiniu tapusio Černobaivkos kaimelio. „Niekada neatleisiu okupantams už tai, kam niokoja Chersoną ir šaudo į mus – niekuo dėtus civilius. Į mano privatų namą kol kas nepataikė, tačiau dviejų kaimynų namai sudegė, o nuo išgąsčio ir pergyvenimų pasiligojo mano žmona Jevegenija, ją ir dukrą išvežiau į Vakarų Ukrainą, tačiau sutuoktinės sveikata negerėja“, – su ašaromis akyse pasakojo ir priešus keikė taksistas.
Vairuotojas pasakojo, jog gyvena toli nuo karinių bei pramonės objektų esančiame privačių namų mikrorajone, tad nesuvokia, kodėl okupantai beveik kasdien apšaudo ir juos.
Visas straipsnis „Anykštoje“ (2023-01-24). Laikraščio ieškokite spaudos prekybos vietose. Visas reportažas nebus spausdinamas portale anyksta.lt
