Iš priklausomybių išsikapsčiusi Neringa: „Aš sau atleidžiu“ („Aukštaitiškas formatas” Nr.105)

Troškūnuose, Anykščių rajone prieš trylika metų apsigyvenusi kaunietė Neringa Vaicekauskienė su šeima šiame mažiausiame Lietuvos mieste vadovauja savarankiško gyvenimo namams „Prieglobtis“, kuriuose gyvena priklausomybių turintys žmonės. Ir tai Neringa daro ne dėl pinigų ar „iš idėjos“, o tam, kad padėtų tokiems pat, kaip ji pati.
Nuo pat vaikystės buvusi nemylima, regėjusi girtuoklystės liūne paskendusius tėvus ir pati atsidūrė pačiame dugne. Gyvenime išbandžiusi, kaip pati sako, „visas įmanomas šlykštybes“, Neringa tik kalėjime suvokė, jog tokio gyvenimo nebenori. Šiandien nė keturiasdešimties neturinti moteris trykšta gyvenimo džiaugsmu ir siekia tarnauti kitiems.

Nesvarbu, kad šiukšlyne – svarbu, su mama

N. Vaicekauskienė su vyru Arūnu užaugino du sūnus, kuriems – devyniolika ir septyniolika metų. Jiedu puikiai žino tėvų istoriją.
„Galvoju, kad anais, rusų laikais, buvo labai stiprus alkoholizmas ir daug vaikų užaugo alkoholikų šeimose. Aš – ne išimtis. Užaugau alkoholikų tėvų šeimoje, – savo gyvenimo istoriją AF skaitytojams sutiko atskleisti N. Vaicekauskienė. – Nors mano motina dirbo internate su neįgaliaisiais, tėčio dirbančio neatsimenu. Atsimenu jį geriantį. Mama, kaip suprantu, nebepakėlė tos padėties, pradėjo su tėvu gerti kartu. Namuose prasidėjo badas, skurdas, nepriežiūra… Pamenu: namie šalta, pelėsis, ateina sugėrovai. Taip ir užaugau. Neišmylėta, neišbučiuota, emociniame skurde, apleista. Tačiau man, vaikui, atrodė, kad taip ir turi būti.“
Netvėrusi nuolatinio tėvo smurto, Neringos mama paliko namus ir apsigyveno su kitu vyru. Deja, taip pat alkoholiku. Mergaitę motina paliko likimo valiai.
„Aš, dešimties vienuolikos metų mergaitė, būdavo, sėdžiu kieme prie vartelių ir laukiu, kada mama grįš. Prie lango rymodavo ir tėvas.

Paskui mane atidavė į Kauno vaikų globos namus. Mokiausi Kauno silpnaregių mokykloje (mano regėjimas – labai silpnas, matau vos 10 procentų), ten gyvendavau savaitę, o savaitgaliais važiuodavau į vaikų namus, kuriuose nepritapau, buvau „spygliuotas“ vaikas, manęs daug kas nemėgo, mokytojai nemylėjo. Bet kai pati negavusi meilės, kokia galėjau būti kitiems?“ – dabar save iš šalies mato ir savo elgesį gali analizuoti N. Vaicekauskienė. Ji prisiminė, jog iš vaikų globos namų nuolatos bėgdavo, nes ir ten jai buvę blogai. Tuomet maištaujančios Neringos ieškodavo policija, o kai surasdavo, mėnesiui su panašiais likimo broliais uždarydavo. O bėgdavo mergaitė ieškoti mamos…

„Žinodavau, kad ji kažkur ten, Lapių šiukšlyne, gyvena. Surasdavau ją, prisiglausdavau ir kartu miegodavau. Nesvarbu, kur, kad ta mama girta, bet aš – pas mamą. Iš tiesų, ji geros širdies, tik priklausomybė buvo už ją stipresnė“, – sakė dabar suprantanti mamą ir jos neteisianti Neringa. Nors anksčiau ir buvo kitaip.
„Kai buvau vaikas, nesąmoningai, savo širdyje, nuteisiau savo motiną, savo tėvą ir galvojau, kad aš tai jau tikrai taip, kaip jie, nedarysiu! Bet man tas teismas sugrįžo dešimt kartų stipriau. Aš dariau taip, kaip mano tėvai ir dar baisiau. Mano gyvenime buvo visko ir aš „išragavau“ visas nuodėmes. Pradėjau alkoholiu, narkotikais… Aš negavau tėčio meilės, todėl automatiškai ieškojau, kur ją gauti, norėjau, kad mane mylėtų. Man niekas nesakė, niekas manęs nemokė, kas dera, kas nedera, kur yra ribos. Todėl mano gyvenime ribų nebuvo jokių. Mokytojų, kurie apie tai kalbėtų, taip pat. Buvo daug paleistuvystės, baisių dalykų, kurie dar labiau sugriovė mano gyvenimą, mano paauglystę…“ – iki skausmo atvira Neringa.

Pastojusi džiaugėsi, kad turės tikrą šeimą

N. Vaicekauskienė paauglystėje, silpnaregių mokykloje, susipažino su dabartiniu savo vyru Arūnu, kuris – iš labai panašios šeimos, kaip ir ji pati. Paaugliai labai gerai suprato vienas kitą, pradėjo draugauti. O draugaudami kartu ėmė ir girtuokliauti, grimzti į narkotikų ir nusikaltimų liūną.
„Kartu pradėjome rūkyti „žolytę“, truputį pas draugus, truputį – į barą… Taip ir ritomės žemyn…
Aštuoniolikos metų aš pastojau. Mums nebuvo klausimų, ar gimdyti, ar tuoktis. Aš labai norėjau, labai laukiau kūdikio, norėjau šeimos, svajojau, kad viską darysiu kitaip. Mes gyvensim ir nebus taip, kaip buvo mano šeimoje. Aš sukursiu kitaip. Bet tai buvo neįmanoma. Vis viena viską atsineši iš šeimos. O mano vyro šeima – tokia pati, kaip mano“, – kad įsivaizduota idilė duš, nesitikėjo vos pilnametystės sulaukusi N. Vaicekauskienė.

Jaunuoliams susituokus atrodė, kad gimsiantis kūdikis viską sudėlios į savo vietas, tačiau atsitiko visiškai atvirkščiai. Neringa vis tik nebuvo pasiruošusi auginti savo berniuko, negalėjo jo mylėti, susirgo pogimdyvine depresija. O tai tik dar labiau pagilino judviejų su vyru priklausomybių duobę.
„Prieš man pastojant gyvenome vyro mamos bute, ji liepė mums išeiti, kol vaikelis gims. Sulaukėme vaikelio, atrodo, ko gali reikėti, jau židinys sukurtas. Bet kažkas ne taip, kažko trūksta, didelė tuštuma viduje. Manęs netenkino toks gyvenimas, aš nemačiau prasmės, man jos niekas neteikė. Neturėjau supratimo, kas yra šeima, niekas mūsų to nemokė.

Mes vienas kitą palaikėme, tą laiką praėjom, bet paskui vėl prasidėjo baliai. Supratau, kad, pati negavusi meilės, neturiu ko duoti vaikeliui. Sako, kad kai vaikas gimsta, pas motiną atgimsta motiniški instinktai. Man jie neatgimė. Aš supratau, kad tai – mano vaikelis, aš jį glaudžiu, verkiu… Bet visos savęs negalėjau atiduoti, nes neturėjau iš ko. Pati savęs nemyliu, nekenčiu už tai, kokia esu, bet nieko su savimi negaliu padaryti. Ir palaikymo, pagalbos – jokios, tik iš vyro, kuris išėjo dirbti. Galvodavau: negi tai viskas? Namą pastatyti, vaikus užauginti – ir viskas?“ – apie išgyventą dar vieną skausmą, dar vieną tuštumą, atviravo pašnekovė.

„Labai pavargau nuo tokio gyvenimo. Prasidėjo narkotikai. Ieškai, kur save realizuoti, kuo save užpildyti. Tarsi gyveni gyvenimą, tarsi viskas gerai – yra šeima, vyras, yra finansų, bet tai – tik išoriniai dalykai. Sieloje buvo tokia tuštuma… Galvodavau, kuo save užpildyti, kad nieko nematyčiau, negirdėčiau, nejausčiau. Tai man buvo svarbiausia. Tik šiandien aš jau žinau, kad blogiausia, kas gali būti – gyventi emocijom“, – Ne-ringa pripažino, kad, gimus vaikeliui, vietoje išsvajotos gražios šeimos abu su vyru dar sparčiau ėmė klimpti į priklausomybes ir jose ieškoti paguodos.
Iki to laiko, kuomet abu atsidūrė kalėjime.

„Kai mane uždarė, stebėjau save kalėjime kaip filme. Visada galvojau, kad man taip nebus, man taip nenutiks. Bet nutiko, ir tuomet pagalvojau: va čia yra pabaiga“, – kad, tik pasiekusi visišką dugną pagaliau atsimerkė, pasakojo N. Vaicekauskienė.

„Pabaiga buvo ne viena“

Jau daug metų svaigalų nevartojanti Neringa sakė, kad kalėjime, galvodama apie pabaigą, prisiminė, jog perspėjimas pagaliau sustoti jos gyvenime buvo ne vienas, tačiau nuolatos apsvaigusi, nuo kvaišalų priklausanti moteris juos ignoravo.
„Šiandien aš esu tikintis žmogus. Atseku ir matau, kad Dievas man buvo tris kartus davęs įspėjimų. Pirmas kartas buvo, kai mano vaikiukai buvo maži – jie padegė užuolaidas virtuvėje, užsidegė butas. Paskui buvo avarija – mes su vyru važiuodami susipykom, įvažiavom į tokį stulpą, bet mums visiškai nieko nenutiko. Ir po to nesusimąsčiau, kad gyvenimą reikia keisti. O trečias atsitikimas, kuomet vos likau gyva – narkotikų perdozavimas. Pati niekada jų nesilei-dau, nes labai bijau adatų, bet tą padarė kitas žmogus. Jis man suleido labai didelę narkotikų dozę. Aš iš tikrųjų mačiau šviesą tunelio gale. Girdžiu, lyg kažkas iš šono vyksta: „Greičiau, kvieskim greitąją!“, bet matau šviesą, į kurią labai noriu eiti ir palikti šitą tamsą. Ir daugiau neprisimenu. Sakė, kad mane išvežė į reanimaciją. Pabudau, nors daktarai sakė, kad iš manęs nieko nebebus, nes smegenys bus mirusios“, – kraupiomis savo gyvenimo detalėmis dalijosi šiandien sveika Neringa. Ji teigė, kad priklausomybės buvo tokios stiprios, kad pati jau nieko nebegalėjo padaryti, dėl to ir grįžusi iš ligoninės gyvenimo būdo nekeitė.

Kalėjime atrado Dievą

Paradoksalu, bet šiandien N. Vaicekauskienė už tai, kad yra gyva, kad yra blaivi, kad turi savo vaikus, dėkoja… kalėjimui.
„Ačiū Dievui, kad patekau į įkalinimo įstaigą, nes manęs tikriausiai nebebūtų gyvos. Ten besėdint, man buvo taip blogai nuo visų priklausomybių, visų šlykštybių mano gyvenime! Mano smegenys buvo visiškai išdžiūvusios, aš net nebemokėjau skaityti. Ištisai verkdavau. Vedė mane pas psichiatrą, kuris išrašė tokių pačių vaistų, kaip ir visiems, nuo kurių dar labiau atbunki.
Būdavo, verkiu, gailiuosi, save graužiu, kaltinu, bet suvokiu, kad nieko su savimi negaliu padaryti“, – baisiausias akimirkas prisiminė Neringa, kurios vaikai tuo metu augo pas močiutę – vyro mamą.

„Prisimenu tą dieną – man kameroje buvo taip blogai, todėl pasišaukiau viršininką, kad mane nuvestų į koplyčią. Man pačiai tai buvo nesąmonė, niekada nebuvau tikinti, bet kai tau labai blogai, ieškai kažko aukštesnio už save patį. Aš priėjau tokią būseną, kai supratau, kad man niekas nebegali padėti. Nuėjusi į koplyčią, kritau ant kelių ir verkiau nežmoniškai. Staiga man atėjo supratimas, kad esu be galo bloga motina, žmona, be galo bloga dukra, ir nesąmoningai pradėjau prašyti, kad, Dieve, jei girdi, išgelbėk mane ir aš būsiu gera mama, gera žmona! – savo kelią tikėjimo link pasakojo Neringa. – Po tos dienos, po to gilaus skausmo, šauksmo, kažkas pradėjo keistis. Prašiau kitų kalinių man atnešti knygų, norėjau vėl pradėti skaityti ir jie man atnešė Luizos Hei „Atleidimą“. Aš ją skaičiau, verkiau, mokiausi atleisti sau.“
Atleidimas ėjo palengva, Neringa pamena, kaip kameroje, pasiėmusi veidrodėlį, daugybę kartų sau kartodavo: „Aš sau atleidžiu“. Toks, žingsnelis po žingsnelio, buvo procesas gyti sielai, nes gyvenimo vėtyta jauna moteris buvo pilna baimių, kritusia saviverte, kompleksuota.

„Viso organizmo išsiderinimas buvo labai stiprus, bet aš jaučiau Dievo buvimą. Mano gyvenimas pradėjo dėliotis kitaip. Tai buvo jausmas, kurio niekada nebuvau patyrusi ir aš žinojau, kad žinojau, jog Dievas yra su manim“, – apie netikėtą patirtį atsidūrus įkalinimo įstaigoje pasakojo N. Vaicekauskienė.
Neringą nuteisė kalėti trejus metus, ji pateko į Panevėžio moterų kalėjimą. Ten jos ir laukė išsigelbėjimas – reabilitacijos centras žmonėms, turintiems priklausomybių. Neringa sako, kad iki gyvenimo pabaigos bus dėkinga reabilitacijos centre dirbusiai moteriai, kuri perdavė savo patirtį, kaip gyventi pagal Dievo žodį.
„Į reabilitacijos centrą priimdavo dvylika moterų. Tačiau, kad į jį patektum, buvo didelės išimtys. Kartą mane pasikvietė viršininkė ir mes ėmėm kalbėtis. Pasakiau jai, kad sustabdysiu mūsų šeimos užburtą ratą, esu ta, kuri bes durklu ir visa tai baigsis, nes priklausomybės eina iš kartos į kartą. Viršininkė tuomet pasakė, kad pasitars dėl mano priėmimo į reabilitaciją. Priėmė. Visos moterys pavydėjo, norėjo mane primušti, nes ten – privilegijos.

Reabilitacijos centre dirbusi moteris kažkada su „Tulpiniais“, „Agurkiniais“ buvo susidėjusi, viską perėjusi… Ji buvo įtikėjusi, ji pasakojo mums, kaip Dievas jai padėjo, kaip ją pakeitė. Aš žiūrėdavau į ją ir galvodavau: ir aš to noriu“, – apie laikotarpį, kuomet ėmė spirtis nuo dugno, kuomet akyse tapo šviesiau, pasakojo N. Vaicekauskienė.
Reabilitacijos centro vadovė kalinei padovanojo Naująjį Testamentą, kurį pradėjus skaityti, ir čia atrado keistų sutapimų.
„Atsiverčiau laiško korintiečiams tryliktą skyrių, kuriame rašoma: „Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta <…>“ ir prisiminiau, kai man buvo trylika metų, bėgau iš vaikų namų ir atvažiavau pas savo tėvą į landynę. Tėvas miegojo, o ant stalo buvo Testamentas. Perskaičiau būtent tą tryliktą skyrių, žodžius net persirašiau. Ir pamiršau. O tuomet, kai vėl ėmiau skaityti Testamentą, supratau, kad tokia meilė yra Kristaus, Dievo, nes žmogus taip mylėti negali, – teigė Neringa. – Mečiau sau iššūkį, kad noriu gyventi pagal Dievo žodį. Kai su Juo susitaikiau, kai atsiprašiau už visas nuodėmes, supratau, kad Dievo žodis yra mano konstitucija.“

Gijo reabilitacijos centre

Po kurio laiko Neringai buvo galima prašyti, kad iš įkalinimo įstaigos būtų paleista anksčiau. Viena sąlygų buvo ta, kad, išėjusi iš kalėjimo, ji turės kur gyventi. O neturėjo.
„Rašiau mamai laišką, mama parašė, kad ne, tavęs nepriimsiu. Rašiau uošvienei – taip pat gavau neigiamą atsakymą, bet nenustebau, nes buvau ją tikrai įskaudinusi, prikalbėjusi negražių žodžių. Prieš tai laiške uošvienės nuoširdžiai atsiprašiau, tačiau ji manim nepatikėjo. Suprantu, nepatikėčiau ir aš“, – kad viltys išeiti iš kalėjimo anksčiau laiko ėmė blėsti, pasakojo N. Vaicekauskienė. Tačiau kalėjimo vadovė ją paskatino nenuleisti rankų ir vykti į reabilitacijos centrą gydytis toliau.
„Atėjo žinojimas, kad Dievas žino mano gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Ir aš galiu gyventi kitaip, jei klausysiu Jo. Labai bijojau eiti pas komisiją, kuri sprendžia dėl paleidimo, vis dar nepasitikėjau savimi, „nusišnekėjau“, tačiau atsirado tikėjimas, stiprybė ir aš atsakiau į jų klausimus taip drąsiai, protingai, kad pati nustebau. Supratau, kad tai Dievas mane veda, – iki dabar savo drąsa stebisi Neringa. – Mane išleido. Išvažiavau į krikščionišką reabilitacijos centrą Akmenėje, nes supratau, kad mano vaikams reikia sveikos mamos.“

Akmenėje Neringa pradėjo eiti visą dvylikos žingsnių gydymo nuo priklausomybių programą, ėmė gilintis į save, lankyti evangelinę bažnyčią.
„Mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai, tapau kitu žmogumi. Savo vyrui į kalėjimą rašiau laiškus iš reabilitacijos centro – kad Dievas gyvas, kad Jis keičia žmonių gyvenimus. Jis pagalvojo, kad išprotėjau“, – juokėsi pašnekovė.
Reabilitacijos centre pastorius ir centro įkūrėjas, vadovas N. Vaicekauskienei vieną dieną pasakė: „Tau reikia tarnauti“. Iš pradžių nedrąsią moterį jis paskyrė centre vadovauti, tačiau, kaip sako pati Neringa, su tokia žema saviverte to daryti ji neišdrįso – visus darbus padarydavo pati. Tik po kurio laiko, kai, norėdama užgesinti salėje aukštai esančias šviesas, dėl silpno regėjimo susižeidė ir sulaužyta ranka pati dirbti negalėjo, teko vyrams „kaip ąžuolams“ vadovauti.
„Įsijaučiau, iš pradžių buvau griežta, įsakinėdavau. Tačiau supratau, kad mes turime viską daryti per tarnystę. Taip aš tarnauju Troškūnuose jau trylika metų“, – pasakojo Neringa.

Troškūnuose – žmonės, kurių niekas nebenori

Pasibaigus reabilitacijai, N. Vaicekauskienei reabilitacijos centro vadovas papasakojo, kad yra tokie Troškūnai, yra namai, kuriuos jis nupirko iš varžytinių ir pasiūlė Neringai vykti ten.
„Čia nebuvo nieko: langai išdaužyti, viskas užtverta. O kažkada šie namai ir buvo pastatyti tam, kad vienuolės prižiūrėtų senelius. Vėliau čia buvo mokykla, bendrabutis. Visi Troškūnai buvo prieš šiuos namus, tačiau tuometinis Anykščių meras Sigutis Obelevičius mums labai padėjo ir pritarė, jis pamatė, kad tai yra tikra ir šia idėja patikėjo.

Širdyje buvau tokia gyva, įkalbinau važiuoti ir vyrą. Jis į mane žiūrėjo kaip į kvailę, jam reikėjo laiko apsiprasti, kad pasikeičiau. Jis suprato, kad Dievas keičia žmonių gyvenimus, žiūrėdamas į mane. Aš jam buvau liudijimas. Vyras savo reabilitaciją praėjo būtent čia“, – kalbėjo N. Vaicekauskienė.
„Kai atvažiavome, čia buvo penki žmonės, asocialūs. Aš labai bijojau, kad negalėsiu jiems padėti, tačiau pradėjau matyti, kaip Dievas viską kelia, keičia. Su tais žmonėmis meldėmės, skaitėme Šventąjį Raštą ir aš mačiau, kaip jie keičiasi, minkštėja, kaip, galų gale, iškeliauja susitaikę su Dievu.
Čia priimame ne jau-nuolius, bet ir ne senjorus – žmones, kuriems virš 50 metų, jų galime priimti iki 30. Tai žmonės su priklausomybėmis. Mes kalbame, kviečiame svečius, kunigus, pastorius, vežame gyventojus kultūrintis, į bažnyčią, skaitome Šventą Raštą.

Dabar mūsų komanda didelė, o pradėjome tik su Arūnu. Mintis buvo priimti tokius žmones, kurių niekas nebenori, kurie nebenori patys savęs, bet mes žinome, kad jų nori Dievas. Matome daug pasikeitusių gyvenimų, matome ir pasirinkusių kitą kelią, turime išėjusių. Mes žmogui turime parodyti pagarbą, meilę. Čia yra visokiausių istorijų. Svarbiausia yra atleisti ir paleisti, mokėti atsiprašyti“, – įsitikinusi pašnekovė.

Šeimoje – pagarba ir jokio alkoholio

Dirbdama, tarnaudama kitiems, Neringa teigė ne tik atradusi ramybę – ji atrado meilę savo vaikams, tikėjimą, kad gyvenimas mirtimi nesibaigia.
„Man dar daug ko trūksta, bet šiandien aš savo vaikus myliu, aš juos suprantu. Visų pirma, ką turėjau padaryti, tai vaikų atsiprašyti. Mes viską jiems papasakojom, jie žinojo, kur mes esame, kad mums reikia pasveikti. Žinojo, kaip veikia priklausomybės, kaip gali būti. Dievas davė malonę, kad vaikus greitai susigrąžinome – ir darbas, ir teismas, ir Anykščių vaikų teisės mums labai padėjo.

Kai vaikai sugrįžo, jie buvo spygliai, buvo ežiai. Nežinojau, ar mokėsiu juos sukontroliuoti, suvaldyti. Jie mušėsi, pagarbos nulis… Supratau, kad dėl to kalti mes. Labai daug dirbome, kalbėjome, meldėmės ir jie ėmė matyti, kad mūsų gyvenimas kitoks. Jie stebėjo, žiūrėjo, ėmė matyti pagarbą šeimoje, maldą, ir svarbiausia – jokio alkoholio namuose. Mes laiminame maistą, mes Kalėdas švenčiame kitaip ir jie džiaugiasi, kad pas mus yra šitaip. Mano stiprybė yra Dieve“, – visiškai pasikeitusiu gyvenimu džiaugėsi Neringa.

„Kad su vyru esame kartu, taip pat yra stebuklas. Kai buvome kalėjime, šimtą kartų norėjau skirtis, nes niekur nemačiau prasmės. Ėjau kalbėtis su kalėjimo viršininku dėl skyrybų, bet mane atkalbėjo. O antrą kartą dingo dokumentai. Pats Dievas to neleido, Jis matė mūsų kelią kartu.
Mano visi „draugai“ dingo. Bet priklausomas žmogus turi nuo jų atsiriboti, turi atsiriboti nuo vietos. Kai dabar nuvažiuoju į Kauną, man ten nėra gera, sukyla visi baisūs dalykai“, – sakė N. Vaicekauskienė, kurios brolis taip pat paskendo alkoholyje. Pati pradėjusi gyventi blaiviai, stengėsi, kad jos kelią pasirinktų ir artimieji, tačiau – ne visai sėkmingai.

„Aš savo broliui daug pasakoju, jis mane mato kitokią, mato mano darbus, tačiau jis pasirinko kitą gyvenimą. Todėl aš už jį tik meldžiuosi, aš negaliu būti tuose toksiškuose santykiuose…
Mama gyva, tėtis ir patėvis mirę. Kai atvykom tarnauti į Troškūnus, važiavom ieškoti mamos. Suradom, ji sutiko važiuoti su mumis, ji žinojo, kad jokio alkoholio čia negalima. Mama pas mus gamino maistą, meldėsi ir tarnavo šiems žmonėms gal dešimt metų. Bet ji „atkrisdavo“, krisdavo į alkoholį. Dabar mama tarnauja Klaipėdos rajone, kur yra kiti panašūs mūsų namai. Vyro mamą irgi buvome atsivežę, ji čia ir mirė. Mačiau jos ašaras, kai į mane žiūrėjo, ji matė, kaip aš pasikeičiau.
Žinote, anksčiau man buvo gėda apie savo kelią kalbėti, bet dabar suprantu, kad tai yra gyvenimas“, – pokalbį baigė šiluma ir gyvenimo džiaugsmu spinduliuojanti Neringa.