Rugpjūtį trise tris savaites keliavome po Sibirą. Tiek laiko užteko, kad susigriaučiau daugumą mitų, kuriais buvau patikėjęs. Pagal išankstinę nuostatą, Rusijos gilumoje lyg ir turėjome bijoti vagių ir chuliganų, milicininkai ant kiekvieno kampo turėjo tikrinti mūsų dokumentus, o valgyti derėjo ten tik konservus. Pasirodo, nieko panašaus – kaimų, kuriuose keli šimtai gyventojų, parduotuvės ne prastesnės nei Svėdasų, dirba jos dažniausiai kiaurą parą, o milicininkams ir chuliganams mes buvome visai neįdomūs. Rusijoje, sakoma, nėra kelių, yra tik kryptys. Čia tai jau tiesa. Dažnai ir miestelių gatvės nepanašios net į kryptis, greičiau primena aerodromus po priešų bombonešių antskrydžių. Ir apskritai visi nesusipratimai kelionėje kilo tik dėl mums nesuprantamos Rusijos transporto specifikos.
Rugpjūtį trise tris savaites keliavome po Sibirą. Tiek laiko užteko, kad susigriaučiau daugumą mitų, kuriais buvau patikėjęs. Pagal išankstinę nuostatą, Rusijos gilumoje lyg ir turėjome bijoti vagių ir chuliganų, milicininkai ant kiekvieno kampo turėjo tikrinti mūsų dokumentus, o valgyti derėjo ten tik konservus. Pasirodo, nieko panašaus – kaimų, kuriuose keli šimtai gyventojų, parduotuvės ne prastesnės nei Svėdasų, dirba jos dažniausiai kiaurą parą, o milicininkams ir chuliganams mes buvome visai neįdomūs. Rusijoje, sakoma, nėra kelių, yra tik kryptys. Čia tai jau tiesa. Dažnai ir miestelių gatvės nepanašios net į kryptis, greičiau primena aerodromus po priešų bombonešių antskrydžių. Ir apskritai visi nesusipratimai kelionėje kilo tik dėl mums nesuprantamos Rusijos transporto specifikos.
Maskva – tarybinė ir nedraugiška
Į Maskvą iš Lietuvos atvažiavome maršrutiniu autobusu. Iki skrydžio į Krasnojarską buvo likusi beveik para. Tiesa, Maskvoje vietoj paros teko praleisti pusantros… Prieš pat planuotą skrydį sužinojome, kad pakeistas grafikas, todėl startuosime ne ryte, o vakare. Dėl šio keleiviams sukelto nepatogumo aviakompanija nepuolė atsiprašinėti, tiesa, kai užstrigusieji oro uoste sukėlė skandalą, aistras malšinti buvo atsiųsti net penki firmos atstovai. Ir viešbutį mums pažadėjo, ir karštą maistą. Viešbutį, į kurį buvome kelioms valandoms nuvežti, vertėjo pamatyti – tai buvę prabangūs poilsio namai, kuriuose remontas, net kosmetinis, nedarytas mažiausiai trisdešimt metų. Švaru, bet viskas labai tolygiai ir nuosekliai nugyventa. Gavome pietus – agurkinės sriubos, „sosiską” ( tokia specifinės veislės dešrelė) su bulvių koše ir kompoto. Pietūs kaip mano mokyklos valgykloje. Skirtumas tik toks, kad Maskvos „sosiska” daug skanesnė nei mokyklinė.
Maskva paliko atgrasaus miesto įspūdį. Net tualetų prižiūrėtojos sugeba susireikšminti. Būtinai aprėks, jei paklausi, kiek kainuoja nusilengvinimas, arba paprašysi popieriaus. Mūsų „viešbučio” registratorė iš paskutiniųjų stengėsi šokdinti ir taip jau piktus keleivius. Mano abiejų bendrakeleivių pavardės dviskiemenės, bet moteriai jas buvo sudėtinga užsirašyti. Visgi užsirašė „Gilys”, paskui – „Šlekys”, bet pasipiktino: „O kodėl judviejų pavardės tokios pačios!?” Supratau, jog man su savo pavarde bus šakės. Taip ir buvo – barė, kad nemoku savo pavardės pasakyti, o kai paprašė paso – atsilyginau. Sakau – nepadės jums mano pasas. Eilėje laukę rusai palaikymą pademonstravo vieningu juoku.
Sostinė „ryja” pinigus
Maskva nedraugiška ir dėl greito pinigų „nusiurbimo”. Net, regis, smulkmenos – bagažo saugojimas bagažo pakavimas, kelionė traukinuku į oro uostą – pastebimai plonina piniginę. Taip, žiūrėk, 100 litų ir nėra. Vnukovo oro uoste kavos puodelis kainuoja 12-13 litų, pigiausio alaus butelis – 12 litų. Sugalvojęs papietauti kurioje nors Arbato kavinėje, nesunkiai atsisveikinsi su 100 litų.
Tiesa, grįžtant, kai jau nebesinorėjo kaip akis išdegus lakstyti po Maskvą, susiradome pigesnių ir visai padorių maitinimo įstaigų. Pasirodo, Raudonojoje aikštėje stovinčiame prabangiajame GUM-e (Gosudarstvieny universalnyj magazin – valstybinė universalinė parduotuvė) yra ne tik prabangios ir brangios parduotuvės ir kavinės, bet ir valgykla Nr.57. Joje patiekalų kaina iki 10 litų, o kokybė visai pakenčiama.
Maskvoje užsukau į prekybos centrą. Žalios mėsos ar faršo kilogramo be 40-50 litų nenusipirksi. Pigiausia dešra kainuoja apie 50 litų. Visa kita taip pat pastebimai brangiau nei Lietuvoje. Rusiškos degtinės puslitris kainuoja nuo 8 iki 500 litų. Matyt, ir turtingi rusai geria ne brendžius ir viskius, o degtinytę. Nepirks juk naujasis rusas gėrimo už 8 litus. Ne prestižas…
(Bus daugiau)
„Minties” leidykla išleido „Anykštos” žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai”. Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio – keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.
Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos – be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)
Knygą „Kryptis-Rytai” galima nusipirkti ir internetu – http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html
