Išleistas 10 000 „Anykštos“ numeris: išlieka noras, kad nušviestume kaip „Kolektyvinis darbas”

Prieš Jūsų akis, Gerbiamasis Skaitytojau, 10 000-asis ,,Anykštos“ numeris.
,,Anykštos“ pirmtakas ,,Kolektyvinis darbas“ buvo pradėtas leisti 1948-ųjų rudenį, o 1990-aisiais redakcija iš komunistų partijos perimtą laikraštį pervadino ,,Anykšta“ ir tęsė numeraciją.

,,Kolektyvinio darbo“ istorija netyrinėta. Gerokai paplėšyti ir prakarpyti laikraščio komplektai, kuriuos paveldėjau, yra smalsumą žadinanti užuomina tiems, kurie kada nors studijuos krašto spaudos istoriją. Apie ką buvo tos iškarpytos publikacijos, kad jas reikėjo taip vandališkai iš istorijos šalinti? Bet, kita vertus, ne tik rusai ir raguotieji Anykščiuose kūrė komunizmą…
„Kolektyvinio darbo“ komplektus šiomis dienomis redakcijoje sklaidęs ilgametis Anykščių muziejaus direktorius Antanas Verbickas pastebėjo, kad „Kolektyviniame darbe“ kur kas daugiau buvo rašoma apie kultūrą. Tačiau apie ką dar, jei ne apie kultūrą, be įkvepiančių straipsnių, kaip kolūkiečiai su dideliu idėjiniu pakilimu veža mėšlą, buvo galima tais laikais laisviau rašyti?

Beje, pastaba apie įkvėptai mėšlą vežančius komunizmo statytojus yra „Kolektyvinio darbo“ redaktoriaus pavaduotojo Klemenso Kairiūkščio juokelis, paleistas po vieno redakcijos susirinkimo, kuriame draugai vadovai iš rajono LKP mokė žurnalistus, kaip tinkamai reikia nušviesti plenumo nutarimus. Karą praėjęs, 16-toje lietuviškoje divizijoje drauge su Pauliumi Širviu kariavęs, žurnalistas galėjo sau leisti pasišaipyti.
Tada man, tik ką baigusiai žurnalistikos studijas Gorbačiovo perestrojkos dvasios apimtame Vilniaus universitete, ,,Kolektyvinis darbas“ įspūdžio nedarė. Turėjau per mažai patirties, o dėl to ir per mažai užuojautos, nes mačiau nuolankius, sukaustytus žmones, kurie daugiausia, ką galėjo sau leisti, tai parašyti vaizdingą apybraižą apie žmogų, prieš tai jį pavadinę darbo pirmūnu, arba pasmerkti „vis dar pasitaikančius trūkumus“ – vietinį girtuoklį. Dar buvo galima parengti menišką reportažą, kaip ruošiamasi dainų šventei. „Pusę metų laikraštis rašo apie tai, kaip ruošiamasi festivaliui, o kitą pusę – kaip koncertavo festivalyje“, – tarybinių laikų rajono laikraščio temas yra pakometavusi aštrialiežuvė skaitytoja.

Sąjūdis laikraštį pakeitė iš esmės. Tačiau valdžios noras, kad tapęs nepriklausomu laikraštis nušviestų gyvenimą taip, kaip tai darė „Kolektyvinis darbas“, išliko.
Merai keičiasi, tačiau redakcija praktiškai prie visų rajono vadovų (gal išskyrus Algimantą Dačiulį, Darių Gudelį ir Alvydą Gervinską), sulaukė instrukcijų, kaip reikia teisingai vaizduoti gyvenimą ir gavo botagėliu, kai nepaklausė.
„Anykštos“ žurnalistai dažnai patiria emocinį ir informacinį spaudimą. Savivaldybė nuolat bando apsunkinti informacijos gavimą, slepia darbotvarkių ir susitikimų laiką, vengia komentarų. Redakciją bandoma žlugdyti ir ekonomiškai neskelbiant gyventojams svarbių pranešimų.
Net apie savivaldybės įstaigų organizuojamų valstybinių švenčių renginių laiką ir vietą pranešti anykštėnams tapo tik „Anykštos“ pareiga, nors pinigų rajono biudžete nestinga pasigirti, kaip Anykščiuose gyventi gera, ELTA kanalu, respublikinėje žiniasklaidoje.

…Sąjūdis laikraštį pakeitė iš esmės. Tačiau valdžios noras, kad tapęs nepriklausomu laikraštis nušviestų gyvenimą taip, kaip tai darė „Kolektyvinis darbas“, išliko…

Daugeliui Anykščių rajono gyventojų aktuali informacija apie savivaldybės vadovų ataskaitas, reikšmingų ateičiai dokumentų svarstymą, tarsi Martyno Liuterio laikais Vitenberge, prismeigiama tiesiog ant tvorų ir durų. Geriau tegul žmonės nesužino, bet kad tik „Anykšta“ iš to neuždirbtų.
Juokinga būtų, tačiau niūru. Pakeitėme vėliavas, bet gyventi demokratijoje, priimti kritiką, taip ir nesubrendome.

Šiandien išeina ne tik popierinė „Anykšta“. Turime vieną didžiausių šalyje regioninių naujienų portalą anyksta.lt, jau devyniolikti metai leidžiame žurnalą Utenos regionui „Aukštaitiškas formatas“ (mano žiniomis, tai vienintelis informacinis–pramoginis regioninis žurnalas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse).
„Anykštos“ redakcija nuosekliai renka, analizuoja ir skelbia žinias apie Anykščių kraštą, sudaro visiems gyventojams vienodas galimybes diskutuoti opiais klausimais ir publikuoja įvairias nuomones. Taip pat esame įmonė, kuri niekuomet neturėjo skolų valstybei ir sumokėjo ne vieną milijoną mokesčių.

Už veiklos stabilumą kartą buvome Anykščių rajono savivaldybės net įvertinti – redakcijos priimamajame galite ant sienos pamatyti tradicinio renginio „Verslo žiburiai“ metu įteiktą padėką. Nesvarbu, kad joje nėra „Anykštos“ vardo, bet pati asmeniškai šį apdovanojimą iš tuometinio mero Sigučio Obelevičiaus rankų priėmiau.
Apie „Anykštos“ istoriją sąmoningai rašau taip pat fragmentiškai, kaip ir apie „Kolektyvinį darbą“. Objektyviu būti esant subjektyviam – neįmanoma.
Ir neteisia tik nugalėtųjų…

Nuo 1991-ųjų, kai visuotiniame redakcijos darbuotojų susirinkime buvau išrinkta vyriausiąja „Anykštos“ redaktore, nekeičiau redakcijos politikoje dviejų dalykų – neleidau žurnalistams aprašinėti partijų, kurioms jie simpatizuoja (o juk simpatizuoja, nes pažiūras turi kiekvienas bent kiek mąstantis žmogus) ir neprašoma užstojau (bei skatinau žurnalistus užstoti) tuos, kuriuos skriaudė.

Įsitikinimas, kad žurnalisto pareiga yra nenutylėti apie tai, ką jis žino ir priešintis priespaudai (taip praeitame amžiuje suformulavo egzistencialistas, rašytojas ir žurnalistas Alberas Kamiu), tebėra aktualus ir šiandien, tarnaujant Jums, Gerbiami „Anykštos“ skaitytojai.
Tai Jūs esate vieninteliai „Anykštos“ darbdaviai! Džiaugiamės, kad galime Jums vieniems tarnauti ir jokiai valdžiai nepataikauti.

(Rievės. „Anykšta“ Nr. 10. 2026-02-06)