Įprasta, kad, atėjus rudeniui, viešojoje erdvėje pasirodo daug diskusijų apie švietimą, tačiau nemažiau populiari tema tarp žmonių yra ir apšvietimas. O klausimas labai paprastas – ar tamsiais vakarais reikia apšviesti didesnių kaimų ir gyvenviečių gatves?
Šia tema daug kartų teko kalbėtis su kaimuose gyvenančiais žmonėmis ir dalies jų išsakytos mintys nustebino.
Štai vienas kaime gyvenantis vyresniojo amžiaus vyras kalbėjo, kad gatvių apšvietimą reikia apskritai išjungti. Esą, kam švaistyti pinigus brangiai kainuojančiai elektros energijai, kai vakarais kaime tiesiog nėra kur eiti.
Yra šiuose žodžiuose nemažai tiesos – juk daugelyje kaimų jau nebelikę mokyklų, bibliotekų, kultūros namų. Mažėjant gyventojų skaičiui, duris kaimuose užveria net iki tol kaimuose sėkmingai gyvavusios nedidelės parduotuvėlės.
Vyresniojo amžiaus žmonės tamsiais rudens vakarais dažniausiai laiką leidžia prie televizorių, dar kaimuose likęs jaunimas įnikęs į kompiuterių ir mobiliųjų telefonų ekranus.
Tiesa, yra ir kitokių nuomonių. Žmonės kaimuose kalba, kad gatvės privalo būtinai būti apšviestos, o apšvietimas įjungiamas ne kelioms simbolinėms valandoms, o mažiausiai iki vidurnakčio.
Dabar tokie laikai, kai reikia stipriai taupyti, todėl, ko gero, mažai kas nustebs, jei ir vėl daugelio Utenos regiono kaimų gatvės vakarais skendės tamsoje. Tačiau kyla natūralus klausimas – o kur bus padėti gatvių apšvietimo sąskaita sutaupyti pinigai?
Kodėl už tuos sutaupytus pinigus valdžia negalėtų žmonėms nupirkti, pavyzdžiui, prožektorių? Šio prietaiso greičiausiai visai ir pakaktų nubėgti iki artimiausio kaimyno pasiskolinti druskos. Už sutaupytas lėšas dar daugiau būtų galima nupirkti žvakių – lai tamsiais vakarais spindi jų šviesa languose ir nušviečia tamsoje paklydėliams kelią…
Be to, gatvių apšvietimą kaimuose galima išjungti per pilnatį – gatvių apšvietimas tik užgožia natūralų mėnesienos spindesio grožį.
Bandau įsivaizduoti, koks kiltų žmonių pasipiktinimas, jeigu kažkam šautų į galvą gatvių apšvietimo sąskaita taupyti miestuose: Utenoje, Ignalinoje, Molėtuose… Štai šioje vietoje ir reikėtų pamiršti prieš tai išsakytas ironiškas mintis ir susimąstyti – ar mes už tokią Lietuvą kovojom, kad šiandien tamsiais rudens vakarais klaidžiotume tamsiomis gatvėmis?
Dar ilgai, maždaug iki Visų Šventųjų, daugelis kaimų ir gyvenviečių vakarais skendės tamsoje. Daugiau šviesos jose pasirodys tik niūrų lapkritį, kuomet įprastai įžiebiamas gatvių apšvietimas. Kaip kalbėjo prieš tai mano minėtas vyras, palikti šiltus namus ir kažkur blaškytis, matyt, bus mažiausiai noro.
Tačiau… kaip bus gera pro langą stebėti, kad kaime, kurio buvusios mokyklos, bibliotekos ar kultūros namų langai skendi tamsoje, bent gatvėje dar kažkiek likę tos šviesos.
O ką bekalbėti apie kaimyną, kuris, kaip viename savo kūrinyje dainuoja atlikėjas Marijonas Mikutavičius, per Kalėdas ateis su dideliu buteliu vyno… Juk dar jam po to teks į savo namus sugrįžti.
Nebeliko daugelyje kaimų švietimo, tad išsaugokime žmonėms bent apšvietimą.
Ko kalbėti apie kaimus, jei miesto centras be jokio apšvietimo, einant Dariaus ir Girėno gatve
straipsnis atsilieka nuo realybės! Savivakdybės adminustracijos sprendimu kaimų gatvės, turinčios apšvietimo lempas nuo gruodžio pabaigos yra apšviestos net ir nakties metu, po vidurnakčio.
Kažkodėl spaudos darbuotojai nemato tikrosios švietimo problemos, kai iš švietimo ir kultūros įstaigų biudžetininkai savavališkai jas paverčia buitinių paslaugų salonais, net neturėdami tam reikaligų Visuomenės sveikatos centro išduodamų dokumentų.