Šalyje buvo įvykdyta mokesčių reforma prieš silpniausius, bet norinčius uždirbti bent kiek, kad bent santykinai jaustųsi orūs.
Paradoksalu, kad ta reforma įvardinta, kaip skirta apsaugoti mažiausiai uždirbančius žmones. Po Sodros „grindų“ reformos nuo dirbančio asmens, nepriklausomai nuo to, kiek jis dirba, kad ir vieną dieną per savaitę, bet neuždirba minimalaus atlyginimo, darbdavys privalo mokėti tokius pačius mokesčius Sodrai, kaip nuo minimalaus atlyginimo. Yra numatytos kelios išimtys, bet išimtys, kaip sakoma, patvirtina taisyklę.
Sodra, prieš įsigaliojant šiam įstatymo pakeitimui, skelbė, kad pokyčiai palies apie 150 tūkstančių darbuotojų, arba 14 procentų visų dirbančiųjų šalyje. Milžiniški skaičiai, o ypač tokiems ekonomiškai silpniems rajonams, kaip daugelis Utenos regione.
Teoriškai, kad mažai uždirbantys (bet ir mažai dirbantys) kaups stažą pensijai greičiau, yra graži viltis. Paaiškėjo, net ne visi valstybinį darbą dirbantys asmenys uždirba bent minimalų atlyginimą. Paradoksas, kad pati valstybė yra darbdavys, kuris išeina, tinkamai nepasirūpina jai tarnaujančiais.
Tačiau po šios reformos pažeidžiami žmonės tapo dar labiau pažeidžiami. Kodėl? Pinigai iš niekur neatsiranda, o nei verslas, nei valstybė jų už dyką ar už neatliktą darbą, nemoka. Juo labiau, kad net ta pati valstybė nuolat akcentuoja būtinumą mažinti išlaidas. Išvada – ne pilnu krūviu dirbantis darbuotojas, už kurį reikia mokėti mokesčius lyg nuo dirbančio pilnu krūviu, darbdaviui yra nuostolingas. O kas daroma su nuostoliais? Išvada – valstybė įmonėms duoda signalą atleisti darbuotojus, kurie negali dirbti pilnu krūviu arba jų atliekamas darbas nedidelis – jų teikiamų paslaugų įmonei reikia vos kelias valandas arba dieną ar net per savaitę. Dažniausiai tai valytojų, kurjerių, sekretorių darbeliai, darbai kaime. Nepilnu etatu dažnai dirbo ir žmonės, slaugantys ligonius, mamos, auginančios neįgalius vaikus.
Nekorektišku argumentu galima pavadinti teiginį, kad neuždirbantys minimalaus atlyginimo dirba nelegaliai ir gauna „vokelius“, dėl to padidinti mokesčiai nuo minimalios algos yra būdas kovoti su „šešėliu“. Kaip visada – problemą lengviausia „išspręsti“ nubaudžiant niekuo dėtus. O tai jau savaime yra neteisingumas.
O kuo pakeisti puse ar ketvirčius etato dirbusius ir dėl to atleistus darbuotojus? Darbuotojais iš grupių, kurioms numatytos išimtys – jaunuoliais iki 24 metų, senjorais, dirbančiais dar ir kitame darbe. Regis, kokia čia bėda, jei į darbo rinką ateis tie, kuriems įprastomis sąlygomis ateiti būtų sunkiau? Gal tai ir būtų tiesa, bet už sausos teorijos stovi konkretaus žmogaus istorija. Ne kiekvienas, kuris nepakliūva į šias „pozityvaus diskriminavimo“ (kadangi, ne pilnai darbo dienai skatinami priimti būtent tokie asmenys) grupes, pajėgus atlaikyti pilną krūvį.
Niekas nepasakys, kiek labiausiai pažeidžiamų žmonių dėl reformos neteko darbo. Pagal žiniasklaidoje pasirodžiusius skaičius, tokių žmonių gali būti apie 3 tūkstančius, nors, manau, kad skaičiai dar didesni. Bet tai statistika, ji rodo tik sausą skaičių lyg tai būtų ne žmonės, bet, geriausiu atveju, galvijai ar runkeliai.
Tikėtina, kad finansine išraiška valstybė Sodrai surinks didesnę sumą, nei iki reformos. Bet galima prisiminti krizės „naktines reformas“, kurių metu, kai kurioms sritims įvairūs mokesčiai buvo pakelti net ne procentais, bet kartais. Rezultatas – įmonėse sumažėjo darbuotojų, o kai kurios veiklos atsidūrė ant išnykimo ribos.
Didelis klausimas, ar iš tų „naktinių“ mokesčių pakėlimų ilguoju laikotarpiu valstybė nors kiek laimėjo. Žmonės, kurie galėjo likti darbuose, arba emigravo, arba ilgai patys gavo pašalpas užuot mokėję mokesčius. Beje, ikikrizinis PVM taip ir nėra grąžintas iki šiol.
Iš tiesų akivaizdu, kad „grindys“ pradėjo procesą, apie kurį seniai įspėjo sociologai, tyrinėjantys demografinę situaciją ir analizuojantys darbo rinką. Jie kalbėjo, kad labai greitai nebebus pakankamai dirbančiųjų, ir neaišku kaip reikės išlaikyti pensininkus. Tai reiškia, kad dabartiniai dirbantieji galės tik svajoti, apie tokias pensijas ir sąlygas, kurias turi dabartiniai pensininkai. Lietuviška pensijų sistema jau ima susidurti su pačiu rimčiausiu išbandymu nuo jos sukūrimo. Kuo labiau šalyje mažės žmonių, tuo blogesnės sąlygos laukia jos gyventojų.
Viena iš šalies problemų, skatinančių šešėlinę veiklą – neadekvačiai dideli darbo ir vartojimo mokesčiai. Kai mokesčiai tampa tokie dideli, kad juos sumokėjęs nebegali oriai gyventi, nėra jokios iliuzijos, kad kas norės sąžiningai mokėti mokesčius ir dirbti, jeigu pačiam teks varganas egzistavimas.
Lietuva ekonominėse statistikose tradiciškai yra viena blogiausių gyventi šalių Europos Sąjungoje. Blogiau dažniausiai būna tik Rumunijoje ir Bulgarijoje. Tačiau Rumunija nuo šių metų pradžios įvykdė ekonominę ir mokestinę reformą. Kol kas ji, regis, atrodo labai perspektyvi. Jei ji pasiteisins, reiškia, kad labai greitai Lietuvai dėl ekonomiškai blogiausios šalies statuso gali tekti rungtis tik su Bulgarija.
