Ar girdit, kaip į žemę jau bumbsi prinokę obuoliai? Ar matot, kaip vėjyje linguoja pražydę margaspalviai kardeliai? Rugsėjis mus pasitiks jau vėsesniais rytais, su rūko skraistėmis, voratinklio pasakiškais tinklais iš karoliukų. Tuose karoliukuose – ir laikinumas, ir tęstinumas. Rugsėjo pirmoji visada asocijuojasi su tęstinumu.
„Kaip baisu užaugti. Visą laiką galvoje sukasi tas pats klausimas: „O kas bus rytoj? Aš kai buvau maža, apie tai niekada negalvojau“, – įsidėmėjau, kaip sakė viena paauglė.
Įstrigo man ši frazė, o ypač tai, kad „baisu užaugti…“ Vis galvoju – kai mes augom, mums nebuvo baisu. Kodėl dabar taip? Ko gero, todėl, kad jie – vaikai, paaugliai – daug anksčiau bręsta, mato ir suvokia daug daugiau nemalonumų ir pavojų: patyčios, pavojai internete, narkotikai, karo grėsmė, galingų virusų pandemijos… Suvokia, kad dabar vaikystė yra anksčiau išraunama. O tada prisidės daugiau pareigų, atsakomybių. Suklysti jau neturės teisės… Juk būdamas vaikas turėjai daugiau pasiteisinimų.
Socialiniai pavojai į vaikų gyvenimus atėjo tikrai per anksti. Vėl nuskambėjo atvejis Anykščiuose, kai paauglė vartojo narkotikus… Atrodytų, mažas miestelis, turėtų būti mažesnis ir tų pavojų „koncentratas“… Mūsų laikais grėsmė buvo tik alkoholis, bet jo pavartojimas lengvai atpažįstamas. Liūdna, kad narkotikų pavojus tik didėja… Ir šią grėsmę atpažinti, suprasti ne taip jau paprasta…
Ar mūsų tėvai bijojo užaugti? Paklausiau savo 86-erių mamos, ką atsimena apie rugsėjį, ar jautė ką nors nemalonaus, ar buvo patyčių. „Nebuvo! Kai nuėjau į mokyklą, mokytoja paklausė: „Ar moki lietuviškai?“ „Moku“, – drąsiai atsakiau. Ir viskas! Ką turėjom, tą apsirengdavom. Nebuvo jokių uniformų. Nebuvo ir drabužinių – kaip nueidavom, taip ir atsisėsdavom į suolus“.
Štai taip – trumpai ir be jokių pasilikusio nerimo pėdsakų.
Mūsų, dabartinių tėvų, net niekas neklausdavo: „kuo norėsi būti užaugęs?“ Dabar vos gimusių kūdikėlių supermamytės jau dėlioja, kuo gi bus užaugęs jų vaikas, kokią daugybę būrelių lankys… Ir kiek reikės samdyti matematikos korepetitorių, nes be matematikos tai jau niekur gi neįstos… O kas pasakė, kad visi turi būtinai baigti aukštuosius?..
Ne vienam vaikui nauja pradžia mokykloje kelia nerimą. Tikiu, kad suaugusieji tai pastebės, paskatins vaiką „iškalbėti“ tą nerimą, rasti sprendimus. Tikiuosi, kad visi mes: ir tėvai, ir mokytojai – girdime, ką sako vaikai, nenuneigiame jų problemų, atkreipiame dėmesį, būnam su vaikais, išklausome, patariame.
Kaip norėtųsi, kad visiems kartu būtų gera gyventi… Kad vaikams gerai klostytųsi santykiai su tėvais, su draugais ir su mokytojais. Bet kas svarbiausia ir ką norisi pabrėžti, – vaikai mokosi iš suaugusiųjų.
Mokykla – gyvenimo etapas, kurį vis tiek reikės praeiti. O tėvai turi pasitikėti tuo, kas vyksta mokykloje. Žinoma, labai gaila, kad mokytojo pareigos iš „prestižinių“ tapo „deficitinėmis“… Jau ne iš visų mokytojų ir pasimokysi ko nors…
Atsimenu savo vaikystę, kai pirmoji mokytoja prieš pirmą mano klasę atvyko į mūsų namus. Pagarba už tai. Neatsimenu, kiek laiko ir apie ką bendravo. Labiau į atmintį įstrigo tai: mokytoja paklausė, ar žinau, kur gyvena mano būsima klasės draugė Vitalija, ar galiu palydėti. Mielai sėdau kartu į mašiną ir nuvykome, nes mudvi su Vitalija draugavome. Pasibeldė į tuos namus mokytoja, o Vitalijos mama labai atsiprašinėjo – tuo metu ji mazgojosi kojas vonelėje… Galiu garantuoti, kad ir kitus savo pirmokėlius pedagogė aplankė, maloniai prisistatė, pabendravo. Pamenu, pakvietė visus būsimų pirmokėlių tėvelius prisidėti prie remonto darbų, nes vidurinė mokykla buvo ką tik baigta statyti. Statė naujas, dabar vieną po kitos uždaro net ir renovuotas…
Lvove orkos nužudė mamą ir tris vaikus.Liko tėtis.Matome video.Prakeikta ta tauta ,kuri leidžia putleriui karą.Beviltiška.Melagių ir baudžiauninkų tauta.
Prie Ruso buvo rojus viskas žmogui,dabar auga prarasta karta avys.
Varyk į tą rojų.
O , zoofilas
Putininis daunas