Kai kovos nesibaigia Sausio 13-ąją (Rievės, 2023-01-14)

Sausio 13-oji šiais metais turi ypatingą reikšmę. Gyvenant šalia didžiojo agresoriaus, matant, kaip Ukraina jau beveik metus kovoja už savąją laisvę, ši diena primena, kaip turime vertinti tai, ką šiandien turime. Vieno Anykščių verslininko žodžiais tariant – susimokėsime už tą elektrą, svarbu, kad gyvename ne karo sąlygomis…
Turime džiaugtis, kad šiandien galime iškilmingai iškelti trispalvę ir klausyti savo himno. Kad galime laisvai reikšti nuomonę ar net protestuoti, ir už tai niekas nepasodins į kalėjimą. Kad galime keikti valdžią ir už tai nebūsim nei nunuodyti, nei dingę be žinios. Kad turime teisę rinktis, ką dirbti, kur gyventi ir kaip rengtis. Kad galime keliauti, skaityti, kalbėti sava kalba. Kad turime galimybę nevaržomai elgtis bei veikti ar net pirkti tai, ką norime. Ir kad galime būti tuo, kuo esame – už tai niekas mūsų nenubaus.

Ukraina viso šito šiandien nebeturi. Daugelis ukrainiečių prarado namus ir vargu ar apskritai grįš į savo šalį. Ir, kad ir kaip tikėtume jų pergale, visi žinome, kad karas gali baigtis visaip ir kad ta tauta galbūt niekada negyvens taip, kaip dabar gyvename mes. Galbūt ir patys tą laisvę prarasime, juk vaikštome peilio ašmenimis, nuolat girdėdami tiesioginius grasinimus iš ten, iš kur patys neseniai pabėgom. Galbūt, kad ir kaip tai barbariškai beskambėtų, tokiu būdu suprastume, ką turėjome ir ko šitaip nevertinome…

Tarybų Sąjungoje gyvenau neilgai, apie penkerius metus, todėl savo sąmoningu kailiu šios priespaudos nepatyriau. Tuomet buvau vaikas ir kokiame pasaulyje gyvenu, žinoma, man visiškai nerūpėjo. Tik iš tėvų ir senelių pasakojimų žinau apie eiles parduotuvėse, maisto bei drabužių stygių, paskyrimus, darbą (ir vagystes) kolūkiuose, daiktų įsigijimą už talonus, propagandinius eilėraštukus bei didžiulį atsilikimą nuo likusio pasaulio. Ir amžinus ginčus: vieniems „prie ruso“ buvo geriau, kiti gi nusipurto prisiminę „anuos“ laikus. Lyg per miglą prisimenu ir Sausio 13-osios įvykius, kuomet per mažiuką televizoriaus ekraną rodė kažin kokį šurmulį, o tėvų veidai kažkodėl buvo labai neramūs. Užaugę laisvi, mes retai tą laisvę vertiname, nes kitaip ir negyvenome.

Kaip laisvės bei konservatoriškų pažiūrų sugadintas vaikas, pritarčiau kai kurių žmonių išsakytoms mintims, kad gyvename per gerai ir verkiame per daug. Mus spaudžia mokesčių našta, bedarbystė, maži atlyginimai ar pensijos, pakilusios maisto, vaistų, kuro kainos, viena už kitą blogesnė valdžia. Tačiau kažkodėl pamirštame, kad galime sau leisti poilsines, pažintines, egzotines ar bet kokias kitas keliones į užsienio šalis (pasibaigus karantinui, lėktuvų bilietai buvo iššluoti), šventiniu laikotarpiu iš prekybos centrų, kuriuose visko gausiau nei gausu, tempiame pilnus maišus pirkinių, už paskutinius centus perkame dovanas, o šeimoje turime tris automobilius, nors naudojamas yra vienas. Iš to blogo gyvenimo kasmet išmetame tonas maisto ir nesuskaičiuojamą kiekį atliekų, atsikratome daiktais, kurie tiesiog nusibodo ar nebetinka prie naujojo interjero.

Tokia tad yra laisvė. Praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų, vis dar nežinome, kaip su ja elgtis. Gręžiojamės į praeitį, pykstame dėl vis labiau liberalėjančių pažiūrų, dejuojame, kad pasaulis ritasi kažin kur ir kad „tada“ taip nebuvo – visi buvo žmonės kaip žmonės, visi turėjo darbus, buvo lygūs ir visi garbino vieną ir tą patį…

…Sausio 13-ąją prie televizijos bokšto žuvo 14 laisvės gynėjų, sužeisti buvo kone tūkstantis. Visi susirinkusieji kovojo ir plikomis rankomis stojo prieš tankus dėl vieno ir to paties tikslo – dėl laisvės. Posakis „ne už tokią Lietuvą kovojom“ yra mažų mažiausiai keistas. Mes esame Lietuva. Mes kuriame valstybę. Ir šiandien ji yra laisva, ir ji vis dar mokosi būti savarankiška.

Sausio 13-ąją, 14-ąją ir dar nežinia kiek dienų Ukrainoje tokių pat gynėjų žus tūkstančiai. Jie kovoja už tą patį, už ką kovojo ir ši saujelė žuvusiųjų prie TV bokšto. Tik siaubo ir skausmo jie patiria nepalyginamai daugiau. Jei laimės, mokysis taip pat, kaip ir mes – su savomis klaidomis ir pergalėmis.
Tad ar tikrai verta skųstis, dejuoti, keikti visą įmanomą valdžią bei… nepriklausomybę?