Rugsėjo 3-ąją Karčių kaimo (Troškūnų seniūnija) laukuose būriavosi ir ražienas lesinėjo mažiausiai aštuoniolika gandrų.
Tokiu metu šie paukščiai paprastai jau būna pradėję savo kelionę į Afriką, o šiais metais dauguma Anykščių rajone vasarojusių gandrų savo lizdus paliko net anksčiau nei rugpjūčio 24-ąją, per Gandrines.
Nors rugsėjo mėnesį matyti būrį gandrų nėra įprastas dalykas, tačiau, pasak gamtininko Mariaus Čepulio, jau gerus dvidešimt trisdešimt metų senasis gamtos kalendorius neatitinka dabarties pasikeitusių orų. Taip pat, pasak gamtininko, išvydus anksti išskrendančius gandrus, nereikia baimintis, kad žiema bus šalta ir atšiauri, lygiai taip pat, kaip užsilikę Lietuvoje gandrai nereiškia, kad žiemos šiemet nebus.
Pasak M. Čepulio, tokie orų spėjimai iš paukščių elgesio yra mitas ir „bobučių pasakos“.
Savo feisbuko paskyroje gamtos fotografas M. Čepulis rašo:
,,… gandrai nemoka mūsų kalendoriaus skaityti (kuris jau seniai grybą pjauna ir visiškai neatitinka realijų), o turi savo, kuriuo vadovaujasi? Tai dabar žiūrėkit ir įsidėmėkit. Gandrų išskridimo diena, jau gerus dvidešimt trisdešimt metų nieko bendro su gandrų išskridimu nebeturi. Gandrai pradeda būriuotis liepos gale. Pirmi palieka šalį rugpjūčio pradžioj, iki Žolinių išskrenda kartais didžioji dalis, kartais būna pikas. Pernai pikas buvo apie 20 dieną. Tai yra išskridimo dienos varijuoja ir priklauso nuo perėjimo pradžios laiko bei nuo oro sąlygų.
Iki gandrinių gandrų lieka mažoji dalis. Kai kurie gandrai pasilieka iki rugsėjo ar net spalio, ar net žiemoja. Niekada vienu metu gandrai neišskrenda iš visos Lietuvos. Pirma išskrenda jauni paukščiai. Niekada neišskrenda naktį. Visada pradeda kelionę ryte įšilus orui. Kad šiltos oro srovės pakeltų į dangų. Skrenda link Bulgarijos, ne link Ispanijos.
Ir kad gandrai išskrenda, tai niekaip nepranašauja, kokia bus žiema ar ruduo. Jokie gyvūnai negali žinoti, kokie bus metų laikai, absoliučiai jokie.“
Buvo susirinkę Rugsėjo 1 diena Gandrai kuniškių kaime o paskui išskrido į kąrčių kaima . Gdie blęt ten Karčiuos Troškūnų kelias link Panevežio.
Mes galim bėgti nuo Biblijos ir neskaityti jos,galim bėgti nuo Evangelijos skelbėjų ir nekęsti jų,galim bėgti ir apsimesti,kad neturim tam laiko.Bet atminkim,kad nuo Dievo niekaip nepabėgsim.Niekaip nepabėgsim nuo Dievo rūstybės ir teismo. Tad kokia prasmė bėgti nuo to,nuo kurio neįmanoma pabėgti? Dėl laikinų žemiškų nuodėmingų malonumų aukosim savo amžinąjį gyvenimą? Ar tikrai verta? Galvojam,kad pragaras tik pasakaitės vaikams ir kad manęs tai jau nepagąsdins.Tikrai čia niekas nieko negąsdina.Tik įspėjimas,kaip ir įspėjantys kelio ar dar kokie ženklai,apie pavojų.Juk kai matom tokius ženklus kurie įspėja apie pavojus( kalbu apie rimtus pavojus),tai tikrai mes reguojam.O juk galėtume sakyti,kad manęs čia jau nepagąsdins ir nesustabdys jokie įspėjimai.Bet kažkodėl įvertinam tas baisias pasėkmes kurios bus, jei nepaklusim tiems įspėjimams.Tad kodėl mes įgnoruojam Dievo žodžio įspėjimus?( Biblijos).Atsakymų būtų tikrai ne vienas.Bet vienas iš atsakymų būtų,kad mūsų tikėjimas negyvas.Ir iš tokio tikėjimo jokios naudos.Ir su tokiu negyvu tikėjimu mūsų vieta amžinose kančiose amžinybėje.Bet kol dar mes kvepuojame šioje žemėje,mes galim tikėjimą atgaivinti nuoširdžiai atgailaujant ir susitaikant su Dievu per Jo Sūnų JĖZŲ KRISTŲ. Atminkim,kad didžiausias mūsų priešas yra šėtonas,kuris visada mums kuždės,kad neskubėk,spėsi grįšti pas Dievą… Bet daug yra tų kurie nebespėjo,nes pasidavė šėtono brukamoms mintims neskubėti,kad dar bus laiko,bet… Jei tai skaitot vadinasi turit kvietimą grįšti pas Dievą.Ne po metų,ne po mėnesio,o dabar, nuoširdžiai atgailaujant ir priimant JĖZŲ KRISTŲ į savo širdį,kaip savo vienintelį gelbėtoją,kuris yra vienintelis kelias į amžinąjį gyvenimą.
DSaugiau zino apie ateinancius orus ,nei Cepulis ar musu meteorologai