Karikatūristas Albinas Gvozdas: „Juokaujančiam žmogui lengviau gyventi“

Jau ketveri metai, kai Vaidlonyse gyvenantis buvęs miškų inžinierius Albinas Gvozdas vis užsuka į „Anykštos“ redakciją, atnešdamas savo karikatūrų su įvairiais užrašais. Šias karikatūras nuolat publikuojame penktadienio „Anykštos“ numeriuose.
Šiemet sausio mėnesį karikatūristas atnešė daugiau nei 50 vaizdingų, ryškiaspalvių humoristinių piešinių.
Su karikatūristu A. Gvozdu kalbame apie jį patį, jo pomėgį, mėgiamiausias temas, požiūrį į humorą.

– Papasakokite apie save: kur gimėte, mokėtės, kur įgijote profesiją?

• Mano tėviškė – 5 kilometrai už Traupio, Juodgirio miškas (Ukmergės rajone). Tėtis dirbo eiguliu ir gyvenome miške. 1959 metais baigiau Traupio vidurinę, 1962 metais – Vilniaus miškų technikumą, 1965 metais grįžau iš kariuomenės. 1970 metais baigiau Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) Miškų fakultetą, įgydamas miškų ūkio inžinieriaus specialybę, ir pradėjau dirbti. Ir taip 35-erius metus su guminiais batais… 

– Ar nuo mažens mėgdavote piešti? Kas skatino piešti? Kokių seniausių savo piešinių esate išsaugojęs?

– Buvau šeštoje klasėje. Vienas berniukas iš vyresnės klasės labai gražiai piešė, ir būtent tai mane paskatino, ir piešiu iki šiol. LŽŪA buvo leidžiamas laikraštėlis „Žemės ūkio specialistas“, ten būdavo mano piešinėlių. Tie laikraštukai beveik 60 metų guli pas mane. Piešiniai daugiausia iš studentų gyvenimo. Piešiau pieštuku. Sužinojęs, kad tikri dailininkai piešia ir tapo aliejiniais dažais, ir aš ėmiau pamėgdžioti juos. Išmokau užgruntuoti drobę, vėliau atsirado presuotas kartonas.

Gyvenant Vilniuje, parduotuvėje buvo galima nusipirkti gruntuotos drobės. Dabar lyg vaikystėje, tiksliau, kaip vaikas piešiu pieštuku, spalvotais pieštukais. Visą gyvenimą piešiau tik tada, kai nebūdavo kitokių darbų, o jų visuomet būdavo.

– Ar kažkur mokėtės piešimo pagrindų?

– Esu savamokslis, kaip šiuolaikinės atlikėjos, kurios savo dainomis sudrebina didžiuosius miestus. Savo piešinėliais noriu sudrebinti Anykščius, bet nepavyksta, man trukdo klimato atšilimas. Jei rimtai, esu savamokslis ir mažamokslis. 

– Gal teko kada piešti plakatus? 

– Kariuomenėje teko. Didžiausi: 1,5×1, 2×3, 4×6 metrai. Prisipažinsiu: toks aš ir dailininkas – 2,5 metų profesionaliam dailininkui teptukus ploviau, bet man buvo labai įdomu.

– Ar mėgstate juokauti kasdienybėje?

– Mėgstu, bet mano juokeliai lėkšti, nes vaikystė prabėgo karo ir pokario metais. Nebuvo radijo, televizoriaus. Būdamas 12-kos metų, pirmą kartą suvalgiau apelsiną. Matote, koks atsilikęs esu. Gal ne visai – truputį (šypsosi – aut. past.). 

– Kaip priima juokelius žmona, vaikai, anūkai?

– Žmonai mano juokeliai – žemiau „plintuso“. Vaikai ir anūkai iš mandagumo vertina teigiamai, bet aš įvairiomis progomis juos pamaloninu savo piešinėliais, eilėraštukais. Pasigirsiu: turiu 7 anūkus. Keturios mergaitės ir trys berniukai.

Pamenu, visa šeima dažėme kiaušinius, džiaugėmės margučiais, o jauniausias anūkas Adomėlis paklausė: „O jei kiaušinių neturėtume“? Gal po metų aš jį „pasiunčiau“ pas kleboną pasiaiškinti (juokiasi – aut. past.).

– Jei einate sveikinti jubiliato, turbūt nedovanojate pirktinio atviruko?

– Taip, esu skūpus, neišlaidauju, pats darau, jei žinau, kad jubiliatas teigiamai vertina mano paveiksliukus, tai vieną po pažastim, ir einu baliavoti.

– Ar patinka skaityti anekdotus?

– Labai, ypač tuos, kuriuos lengvai „įkertu“. Močiutė, gyvenanti trečiame aukšte, į savo butą lipa lietvamzdžiu. Paklausta, kodėl, atsako, kad jai daktaras uždraudė vaikščioti laiptais. Akivaizdus daktaro neprofesionalumas (šypsosi – aut. past.). Iš daktarų nereikia juoktis.

– Kaip manote, ar žmogui, mėgstančiam juokauti, yra lengviau gyventi?

– Juokaujančiam žmogui tikrai lengviau gyventi. Drąsiai galiu sakyti, kad tie žmonės ilgiau gyvena. Mano tėtis Traupyje „bešposydamas“ sulaukė beveik 98 metų.

– Ar kada nors buvo surengta Jūsų pieštų karikatūrų parodėlė? 

– Karikatūrų nebuvo. Mano paveiksliukai dalyvavo parodose LŽŪA, Vilniuje, Varėnoje, Troškūnuose, Anykščiuose, bet ne mano iniciatyva. Tai tapytojos Valerijos Zalensienės, karikatūristo Juozo Juozapavičiaus, rašytojo Raimondo Guobio dėka. Malonu prisiminti.  

– Jūsų karikatūrose atsispindi buitis, socialinis ir politinis gyvenimas. Kuri tema Jums aktualiausia? 

– Jumoreskos, anekdotai, televizija, pats gyvenimas padiktuoja juokingų situacijų. Svarbiausia yra pastoviai galvoti, ką galima būtų nupiešti. Savo piešinėliais atkreipiu dėmesį į įvairias negeroves.

Man rūpi pajuokauti iš politikų, Lietuvoje neegzistuojančių blondinių, šunelių, virtusių augintiniais ir kenčiančių nuo įnoringų šeimininkų užmačių. Šunelis, tapęs televizijos laidų vedėju. Yra daug ir įvairių temų, kurias esu palietęs. Esu klaidingai įsitikinęs, kad kuo daugiau šunelių, tuo mažiau vaikelių… 

– Ar yra tokia tema, iš kurios nesinori juoktis?

– Taip. Negali juoktis iš žmogaus, kuris savo noru tapo vargšu. Iš negalią turinčių žmonių ir taip toliau. Taip pat nesinori juoktis iš policininko, prokuroro, teisėjo ir kitų valstybėje įtakingų žmonių. Lazda turi du galus.

– Ar mėgdavote skaityti kadaise leistą satyros ir humoro žurnalą „Šluota“?

– Buvau užsisakęs žurnalą „Šluota“ ir jo laukdavau kaip šventės. Tais laikais buvo stiprūs karikatūristai: Juozas Juozapavičius, Andrius Deltuva, Arvydas Pakalnis, humoreskos Vytauto Petkevičiaus, Vytautės Žilinskaitės, aktyviai dalyvaudavo poetai Albinas Žukauskas, Pranas Rasčius ir kiti.

– Ar pats sugalvojate tekstukus, kuriuos užrašote ant savo pieštų karikatūrų?

– Pats sugalvoju. Gerai būtų, kad turėčiau kokį patarėją, bet esu ne Seimo narys ir patarėjų neturiu. Kartais pagaunu kokią mintį, bet ją perdirbu savaip.

– Remiatės ir anekdotais?

– Anekdotai – liaudies kūryba, jų nedraudžia perpasakoti, nedraudžia anekdotus ir piešti. Žodis inspektorius nelabai ką reiškia, o kai pamato inspektorių Stulpiną, tai jau kitas efektas.

– Vienoje iš Jūsų karikatūrų – tema iš televizijos laidos „Mano pasas meluoja“. Ko gero, nesuklysiu pasakydama, kad ir Jūsų pasas meluoja?

– Teisingai, meluoja. Sukarpysiu jei ne šiandien, tai rytoj (šypsosi – aut. past.). Esu suvargęs senelis, o mano pasas, visas išraudęs iš sarmatos, meluoja, kad esu vaikagalys. Nekenčiu melagių. 

– Ką darot, jei nepavyksta nupiešti: perpiešiate ar išmetate?

– Nepasisekė, aliejiniai dažai išdžiuvo, ir vėl gali dirbti, taisyti klaidas. Jei pieši ant popieriaus ir nepasisekė, tai pakurom tinka.

– Ar sutinkate, kad mūsų dienomis juokauti tampa vis pavojingiau – reikia apgalvoti, „apsidrausti“, kad nekiltų kokių teisinių peripetijų?..

– Esu bailus, žinau, kad Putino rankos ilgos, bet neiškenčiu. Kas gali mėgti žudikus: Hitlerį, Staliną, Putiną.

– „Anykštos“ skaitytojai pastebi, kad sekate naujienas politikoje. Ar buvo kada atvejis, kad koks politikas tiesiogiai ną nors pasakytų už karikatūras?

– Jokio politiko nepažįstu. Pykstu ant politikų: kiek kartų prašiau, kad man užtenka 101 Seimo nario, bet jie negirdi, šiltai sėdi išsišiepę, tai aš juos pašiepiu. Atleiskit, pasikarščiavau (šypsosi – aut. past.).

– O kaip sekasi bendrauti su tais, kurie – tikri rimtuoliai, niurzgliai, pikti?..

– Bendraudamas su juodažiūriu, aš pradedu dejuoti, kad man labai nesiseka, esu tiesiog ligų maišas, pas mane nelaimės ant nelaimių, ir pradeda šypsotis, džiaugtis. 

– Ar teko kada perlenkti lazdą?

– Gyvenime dar nebuvo, kad už tai mane iškoliotų. Juokaudamas stengiuosi žmogų paaukštinti, paryškinti gerąsias savybes. Žinoma, gal kas ir nesuprato. Apgailestauju.

– Dėkoju už pokalbį!