Kitas Norbertas per karą būtų gyvenęs Lietuvoje

Iš Anykščių rajono kilęs istorijos mokslų daktaras ,Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto akademinių reikalų ir tarptautinių ryšių prodekanas 37-erių metų Norbertas Černiauskas viešojoje erdvėje turbūt yra geriausiai matomas Lietuvos istorikas.
O šiemet jo išleista monografija „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ iš karto tapo bestseleriu, knygos tiražai kartoti keliskart, portalo www.15min.lt tradiciniuose metų knygų rinkimuose „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ pripažinta geriausia negrožine 2021 m. knyga, dėl to sutapo ir skaitytojų, ir komisijos nuomonės.

– Kuris Lietuvos istorinis laikotarpis Jums įdomiausias?

– Įdomūs yra daugelis laikotarpių, tačiau taip jau nusistovėjo, kad profesiškai daugiausia nagrinėju XX a. pirmąją pusę, o šiaip dar labai patinka kartkartėmis nusikelti į XVIII a. pabaigą – bet labiau jau taip, diletantiškai.

– Kuo išskirtina tarpukario Lietuvos istorija, ko galima iš jos pasimokyti?

– Tarpukario Lietuvos Respublika visoje mūsų valstybingumo tradicijoje užimą svarbiausią dalį – joje atrasta ir susidomėta viduramžių Lietuvos istorija, kunigaikštiškais laikais, be to, ana respublika paklojo pamatus Kovo 11-osios epochai. Jei ne tarpukaris ir jo valstybingumo patirtys, greičiausiai Sausio 13-osios pergalės neturėtume ir būtume geopolitinėje klampynėje tarp Moldovos, Ukrainos, Baltarusijos ir, žinoma, Rusijos dujotiekių ar karinių įgulų. Ko verta mokytis iš tarpukario? Nemanau, kad tai buvo geresni laikai, be to, dabar gyvename geriausiais apskritai per visą savo istoriją. Nebent galėtume pasimokyti didesnio optimizmo galvodami apie ateitį, daugiau ryžto atliekant vieną ar kitą reformą.

– Kaip atrodė tarpukario Lietuvos ekonomika, kas sudarė šalies ekonominį pagrindą, kokios ekonominės sritys buvo išvystytos geriausiai, o kuriose atsilikome nuo kaimynų?

– Vyraujanti ir pagrindinė ekonomikos sritis buvo žemės ūkis ir jos produkcijos perdirbimas. Nors žemės ūkis tik žengė pirmuosius modernizacijos žingsnius, tačiau jo produkcijos perdirbimas jau buvo gana šiuolaikiškas ir pažangus. „Maisto“ ir „Pienocentro“ bendrovės, kurios tuo užsiėmė, buvo gana gerai vadybiškai sutvarkytos. Šios įmonės buvo tam tikra valstybės vitrina, kitose srityse, ypač pramonėje, Lietuva atsiliko nuo visų kaimynų, net ir nuo Latvijos. Į pastarąją kiekvieną vasarą išvykdavo uždarbiauti apie 20 tūkst. darbininkų iš Lietuvos. Kita vertus, planuota, kad iki 1970-ųjų ši situacija pasikeis – žymiai išaugs miestai, smulkioji pramonė. Paradoksas, kad sovietai iki 1970-ųjų tai formaliai ir pasiekė, tik susitelkę į stambiąją ir karinę pramonę.

– Plačiai žinoma, kad tarpukario Lietuva buvo lėktuvus gaminanti šalis. O ar buvo bandymų organizuoti kitų sudėtingų mechanizmų (pavyzdžiui, automobilių) gamybą? Kas pavyko, o kas ne?

– Tikslumo dėlei reikėtų pasakyti, kad lėktuvai Lietuvoje buvo konstruojami. Svarbios jų dalys, pavyzdžiui, varikliai, buvo importuojami. Nepaisant to, generolo Antano Gustaičio projektuoti lėktuvai ANBO buvo tikrai geri ir dėl jų nebuvo gėda visos Europos kontekste. 1940 m. daugiau nei pusė visų Lietuvos karinių oro pajėgų lėktuvų sudarė ANBO – nuo žvalgybai skirtų iki lengvųjų bombonešių. Iš viso apie 60. Tam tikros automobilių dalys jau buvo gaminamos, bet apie visos apimties jų gamybą, matyt, kalbėti sunku, nebent ateityje koks Fiat‘as būtų tiesiog perkėlęs gamyklą į Lietuvą.

– Kaip vertintumėt prezidento Antano Smetonos vaidmenį tarpukario Lietuvoje? Ar turėjo šalis kokią nors realią alternatyvą autoritariniam valdymui?

– Kaip rodo tuometinės Europos pavyzdžiai – alternatyvų autoritariniam valdymui nebuvo daug. Antanas Smetona, manau, buvo geriausias variantas blogoje autoritarinėje situacijoje. Išsilavinęs, nuosaikus, nemėgstantis jokių revoliucijų, sukaupęs politinės patirties, iki atėjimo į valdžią negarsėjęs kaip populistas, daug dėmesio skyręs švietimui ir kultūrai, atviras Vakarų idėjoms.  Svarbu, kad jo valdymo metu šalyje neleista plėtotis nei komunistams, nei tuo metu populiariems fašistams – jiems simpatizavo ir dalis tautininkų. Galima sakyti, kad demokratija Lietuvoje buvo sustabdyta, bet ne užgniaužta. Akivaizdu ir tai, kad šalyje radosi nemažai prisitaikėlių, karjeristų, nes autoritarinės valdžios aplinka tam itin tinkanti.

– Europoje tarpukaris – autoritarinių režimų klestėjimo laikmetis. Kaip manote, kodėl daugelis po Pirmojo pasaulinio karo gimusių valstybių neišlaikė demokratijos egzamino?

– Demokratija ir parlamentarizmas daugeliui šalių atrodė kaip idealas, kuris gali išspręsti visas problemas. Tačiau realybėje tai įnešė daug chaoso, tariamo susiskaldymo, nepastovumo, todėl demokratinės sistemos viena po kitos griuvo. Tai parodė, kad su demokratija reikia daug ir intensyviai dirbti, turi keistis gyventojų santykis su valdžia, politinis išprusimas. Buvę baudžiauninkai per vieną naktį negalėjo tapti stipriais demokratais. Kita vertus, dalis autoritarinių režimų išlaikė dalį demokratinių elementų, Lietuvos, Latvijos, Estijos ar Lenkijos sistemos nė iš tolo neprilygo tam, kas vyko SSRS ar Vokietijoje.

– Ar be tarpukario Lietuvos būtų buvusi Kovo 11- osios Lietuva?

– Kaip ir minėjau – ji būtų, bet visiškai kitokia. Būtume kažkuriame tarpiniame variante tarp Sakartvelo, Armėnijos, Baltarusijos, Ukrainos ar Moldovos. Kovo 11-ąją parlamentarai žinojo, kaip atrodo Lietuvos valstybė, kaip ji veikia, kokius jausmus ji sukelia. Didelė dalis jų dar ir buvo gimę anoje valstybėje. Tai didžiulis impulsas.

– Tiriate archyvus, atsiminimus, susirašinėjimus – ar tarpukario žmonių mąstymas, pomėgiai ir interesai (jei neskaičiuotume šiandieninių, technikos suteiktų privalumų) labai skyrėsi nuo dabartinių žmonių?

– Iš esmės žmogus nelabai pasikeitė. Pavyzdžiui, baimės: anuomet galvota, kad dėl radijo karvės duoda mažiau pieno, radijo bangos kaltintos dėl sausros ar lietaus. Visa tai galime laikyti tam tikru tamsumu, tačiau ką galime pasakyti apie didelę dalį visuomenės su aukštuoju išsilavinimu, kuri XXI amžiuje teigia, kad vakcinos nuo viruso ne padeda, o kenkia? Smarkiai pasikeitė buitis, o pats žmogus ne itin, dėl to jis ir yra žmogus, o ne koks robotas. Kartais be ribų protingas, kartais beviltiškai kvailas.

– Lietuvoje tiek sovietinis, tiek nacistinis režimai pripažinti nusikalstamais, tačiau toli gražu ne visiems šie režimai atrodo vienodai pavojingi. Ar matote kokius esminius skirtumus tarp šių santvarkų?

– Didelių skirtumų, ypač lyginant Stalino ir Hitlerio periodus, nematau: visuomenės atomizavimas, individualios erdvės siaurinimas, paralelinės tikrovės kūrimas, nuolatinis teroras, maksimalus ideologizavimas ir propaganda. Iš esmės tie patys procesai.

– Daug metų organizavote Trakinių partizanų  pagerbimo renginį, esate VšĮ „Trakinių partizanai“ vadovas. Kaip gimė tėvynę mylinčių žmonių sąskrydžių idėja, kiek metų juos rengėte?  Kodėl nutraukėte tradiciją?

– Tradicija truko lyg ir 11 metų, ji buvo skirta aktualizuoti partizanų ir apskritai XX a. vidurio Lietuvos istorijai, parodyti, kad apie ją galima kalbėti su įvairiomis auditorijomis. Tikslas, manau, pavyko: „Trakinių partizanai“ jau yra tam tikra maža Lietuvos istorinės kultūros dalis, o panašių renginių yra atsiradę ir daugiau. Ar renginys vyks toliau – matysime, bet, kaip ir minėjau, renginiui kelti tikslai jau yra pasiekti, reikia imtis kitų iniciatyvų, iššūkių.

– Esate aktyvus visuomenininkas, dalyvavote „Misija Sibiras“ ekspedicijoje, esate Šaulių sąjungos narys, Vilniaus universiteto istorijos fakulteto Tarybos narys, Istorijos fakulteto akademinių reikalų ir tarptautinių ryšių prodekanas, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narys ir t.t…. Kaip tarp tiek pareigų dar randate laiko istorijos tyrinėjimams, knygų rašymui? Kiek valandų trunka Jūsų tipinė darbo diena?

– Pareigų, projektų, idėjų ir įvairių darbų yra nemažai. Kol kas pavyksta juos suderinti, bet vis daugiau skiriu dėmesio darbų atsirinkimui, prioritetams. Tačiau kartais pagalvoju, kad daug blogiau būtų, jei idėjų ir darbų nebūtų visai. Šiuo metu galvoje nešiojuosi 2-3 tekstų idėjas. Tikiuosi sausį prie vieno iš jų intensyviau prisėsti. Tipinė darbo diena trunka 12-14 valandų.

– „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Kodėl 1940-ieji  ir kodėl vasara?

1940-ieji ir Lietuvos okupacija yra vienas iš labiausiai aptarinėjamų klausimų Lietuvos istorijoje, jaučiasi ir tam tikras aukos sindromas, kada esame linkę kaltinti anuometinius politikus nepadarius vieno ar kito veiksmo bei prisišaukus okupaciją. Nors akivaizdu, kad okupacija buvo nulemta ne mūsų politikų, o Maskvos ir Berlyno vadeivų. O apie vasarą, tiksliau, pirmąsias dvi birželio savaites, ir rašiau, norėdamas atskleisti ne iš vidaus žlungančios valstybės, o ateities planų kupinos jos visuomenės, kurią sužlugdė klastinga sovietų invazija, situacijos specifiką.

 – „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ jau tapo bestseleriu. Kiek jau leidimų išėjo ir koks bendras knygos tiražas? Kaip manote, kodėl?

Šiuo metu yra išleisti 4 tiražai (apie 7,5 tūkst.). Sunku ką nors pasakyti dėl tokio netikėto populiarumo. Skyriau daug dėmesio tekstui, jo dramaturgijai, kiek tai leidžia mokslinis žanras. Be to, labai daug galvojau apie būsimą skaitytoją. Kita vertus, daugelis knygų apie 1940-uosius būtų populiarios. Sunku apie juos rašyti, pasakyti ką nors nauja, bet skaitytojai šią liūdną temą kažkodėl mėgsta.

 – Persikelkim į praeitį  laiko mašina. Kas būtų, jeigu būtų… Kada VDU dėstytojas N.Černiauskas būtų supratęs, kad laikas emigruoti iš Lietuvos? 1939-aisiais? 1940-ųjų pavasarį? Tas kitas Norbertas būtų emigravęs ar laukęs Raudonosios armijos?

Lengva dabar prisiimti vienokį ar kitokį vaidmenį. Tačiau realiose situacijose žmogus dažnai pasielgia spontaniškai, ypač kai iškyla reali grėsmė jo saugumui. Iki 1940 m. birželio emigruoti iš Lietuvos dar nebuvo reikalo, po birželio susiklostė gana kebli situacija, su kiekviena diena vis labiau darėsi aišku, kas atsitiko, tačiau mažėjo ir galimybių apskritai kažkur pasitraukti. Tikriausiai anuometinis Norbertas būtų likęs Lietuvoje, kaip ir 99,5 procentų to meto visuomenės, o ar lygiai taip pat būtų pasielgęs 1944 m. vasarą, –  nežinau, nes tuo metu iš Lietuvos pasitraukė apie 60 tūkst. karo pabėgėlių, kurių didelę dalį sudarė ir dėstytojai, ir studentai. Tiesa, jie manė, kad greit sugrįš, bet sugrįžti iki Atgimimo jau nebebuvo kur…