Klebonas pastebi, kad Anykščių bažnyčia tampa per didelė

Prasidėjo jau keturiolikti metai, kai Anykščių parapijos klebono bei Anykščių dekanato dekano pareigas eina Petras Baniulis.
Šiemet 40 kunigystės metų jubiliejų paminėjęs klebonas P. Baniulis su „Anykšta“ pasidalijo mintimis apie nueitą dvasinį kelią, Anykščius bei anykštėnus, kasdienius bažnytinius rūpesčius ir pastebėjo, kad bažnyčioje smarkiai sumažėjo besimeldžiančių.

Klebonas P. Baniulis sakė, kad iš visų parapijų, kuriose jam teko tarnauti, Anykščių parapija yra ta, kurioje jis tarnauja ilgiausiai.
„Truskavoje, Kėdainių rajone, ten, kur stačiau bažnyčią, be kelių mėnesių 13 metų prabuvau. O čia jau 13 metų su trupučiu. Tai tikrai nemažas laiko tarpas. Pripranti, pamilsti tą kraštą ir jo žmones“, – prisipažino klebonas P. Baniulis.
Pasidomėjus, ar keičiantis parapijoms yra sunku pritapti naujoje aplinkoje, klebonas P. Baniulis kalbėjo:
„Visi žmonės esam, ir tikrai kitą kartą sunku pakeisti tiek gyvenamąją vietą, tiek tarnystės vietą. Tai kiekvienam žmogui turbūt yra problema, kadangi nežinomybė – kaip tave sutiks, kaip tu ten prigysi toj terpėj ir panašiai. Yra tas posakis: „Jeigu jau nebebijai nieko, tai tu jau bebaimis esi kažkoks.“ Bet visi gi žmonės esam, ir visi savotiškai pergyvenam. Jeigu nebūtų to jausmo, tai mes tikrai būtume šalti ir abejingi vienas kitam.“
Klebonui P. Baniuliui nuo pat pirmųjų tarnystės dienų Anykščių parapijoje pavyko užsitarnauti vietos gyventojų pagarbą ir palaikymą. Tai išgirdęs, dvasininkas kuklinosi:
„Čia jau turėtų spręsti turbūt parapijiečiai ir žmonės, kurie kartu su manim yra ir gyvena. Duok Dieve, jeigu jie teigiamai vertina mane. Aš, sakau, sunku man pačiam kažką pasakyti. Bet aš manau, kad stengiuosi padėti žmonėms.“
Pasiteiravus, kokie jam, lyginant su kitomis parapijomis, atrodo Anykščių krašto tikintieji, klebonas P. Baniulis tęsė:
„Visi žmonės kaip žmonės, bet šiaip tikrai jaučiasi tas šilelis, jaučiasi Baranauskas – ta poetinė dvasia tokia, kažkuria prasme. Visur, aišku, būna šiek tiek skirtumų „čiūt čiūt“, bet čia, pagal žmones, pagal savo gamtovaizdį – poetiški ir savotiškai galbūt šiek tiek kitokie negu kažkur kitur. Bet šiaip žmonės visur yra puikūs, su jais reikia darbuotis ir prie jų priprasti.“
Sulaukęs klausimo, kokios yra tendencijos dėl bažnyčių lankymo – tikinčiųjų daugėja ar mažėja, klebonas P. Baniulis kalbėjo apie vyraujančias rajono gyvenimo tendencijas:
„Kažkiek tai yra tendencija sugrįžti žmonėms į tuos mažesnius miestelius, kadangi nori ramybės. Tas tempas, bėgimas, toks įsitempimas visur. Pavyzdžiui, Vilniuje – kamščiai didžiuliai, ir norisi žmonėms tokios ramybės. Bet nėra toks masinis reiškinys, kad visi suvažiuotų atgal į Anykščius ar į Uteną, ar į Panevėžį. Bet šiandien senėjame. Labai senėjame. Toks jau metas dabar yra – kaip sakant, kiekvienas laikmetis yra savas. Tai sodybų tuštėjimo metas, tai vėl kas nors. Bet kartu žmonės įsigyja vasarnamius, ir vasarą Anykščiai atgyja daugiau. Bet kažkiek mažėja, aš manau, tas lankymas Anykščiuose.“
Klebonas P. Baniulis taip pat pastebėjo, kad Anykščiuose sparčiai daugėja gyventojų mirčių:
„Prieš gal dešimt metų, kai atvažiavau, dar būdavo, kad tiek, kiek palaidojam, tiek ir gimdavo. Dabar jau nebe. Tai tikrai liūdnas reikalas yra.“
Dvasininkas pasakojo, kad yra sulaukęs klausimo: „O ko jūs neverkiat per laidotuves?“
„Tai jeigu mes pradėsim verkti, tai čia jau… Kai artimas labai žmogus – gal. Kartais būna ir porą kartų į dieną laidotuvės. Palaidojam. Aišku, nėra to, kad mes nepergyventume. Jeigu žmogus, tikėjimo akimis žiūrint, iškeliauja pas Viešpatį į amžinuosius namus, tai čia reikėtų džiaugtis, kad Dievas pasiima, ypač kai skauda, kai negera. Dievas paima pas save į amžinybę.
Galbūt sunku išsiskirti su tuo žmogum, su kuriuo pragyventa 40, 50 ar 30 metų. Tas žmogiškas ryšys lieka, ir yra sunku suprasti, kad žmogus iškeliauja pas Viešpatį. Bet žmogiškom akim žiūrint, taip turi būti – taip radom, taip paliksim. Mes nei vienas amžiams neliksim čia žemėje. Ir Šventam Rašte parašyta, kad mūsų tėvynė danguje. Ir jai turim ruoštis. Ji neapleis nė vieno.“
Kuomet klebonas P. Baniulis buvo paskirtas į Anykščius, jis atliko nemažai parapijai svarbių ūkinių darbų. Jo iniciatyva Anykščių šv. Mato bažnyčioje įrengta geoterminio šildymo sistema, atnaujintas ir perdažytas bažnyčios stogas, sutvarkyta presbiterija.
Klebono pasiteiravus, kas yra sunkiau – rasti lėšų įvairiems remontams ar atvesti paklydusią sielą į doros kelią, P. Baniulis kalbėjo:
„Ir tas yra nelengvas darbas – atvesti tas sielas. O tas finansinis dalykas vėlgi: kiekvienam atrodo, kad kai reikia ieškoti pinigėlių, viskas lengvai pasidaro. Kad ir paskutinis darbelis mano buvo – bažnyčios įgarsinimas. Žmonės kalbėjo, kad negirdim, negirdim… Bet kai paprašiau pinigėlių ir sakiau padėkit, kadangi reikėjo 44 tūkstančių – tai tada jau beveik girdėjo. Aš nesakau, kad tikintieji neprisidėjo – prisidėjo. Bet ne tiek, kiek reikėjo. Bet ačiū ir už tiek. Tikrai ačiū. Tam projektui savivaldybė padėjo – 10 tūkstančių davė. Ačiū jiems, ir tikrai labai viskas gerai išėjo.“
Klebonas P. Baniulis prasitarė, kad turi ir kitų planų pagerinti Anykščių šv. Mato bažnyčios infrastruktūrą:
„Reiktų bažnyčiai grindis pakeist ir padaryt šildymą grindinį. Bet žinot, visur darbų pilna, o jiems daryti reikia lėšų ir kantrybės“, – atkreipė dėmesį dvasininkas.
Prisiminus istoriją apie prabangias meniškas Anykščių šv. Mato bažnyčios duris, kurioms Pasaulio anykštėnų bendrija nesėkmingai bandė surinkti 192 tūkst. eurų, klebono P. Baniulio pasiteiravome, ar tokių durų bažnyčiai išties reikėtų.
„Čia ir tos durys – ne prabangumo reikalas. Reiktų durų. Ąžuolinės šitos yra, bet senos, per šimtmetį persikreipusios. Kai dabar šildom žiemą, ta šiluma išeina. Kai suveržiam duris – atrodo, uždarytos, bet vis tiek plyšiukai lieka. Reiktų gyvent, kaip sakant, pagal šių dienų aktualijas. Žmonės nebevaikšto taip, kaip vaikščiojo prieš šimtą metų, neapsirengia taip. Ir tas paveldas… Nežinau. Gal reiktų išsaugot kažkaip, bet kartu ir pagerint gyvenimą.“
Pokalbiui pakrypus apie iš tikinčiųjų renkamas aukas, klebono P. Baniulio pasiteiravome, ar žmonės aukoja bažnyčiai dosniai.
„Suprantat, kas tas dosnumas yra. Ir Evangelijoje yra našlė, kuri paaukojo du skatikus – Viešpats pasakė, kad ji dosniausiai paaukojo, kadangi iš neturėjimo davė viską. Ir čia taip pat – vienas 10 eurų, kitas 30, 50, kitas 200 paaukojo. Sunku įvertinti. Žmogiškom akim – tas, kas daugiausia paaukojo, tas dosniausias. Bet kita vertus – gal pensiją kelių šimtų gaunanti našlė atnešė kelis eurus, ir tai yra didžiausias dosnumas, nes davė nuo savęs.“
Klebonas P. Baniulis sakė, kad prieš artėjančias Kalėdas jau pradėjo namuose lankyti tikinčiuosius. Pasidomėjus, kaip žmonės priima, klebonas dėstė:
„Gyvenimas keičiasi – vieni laukia kunigo, kiti nelaukia. Kiekvienas žmogus renkasi. Prievartos nėra. Lankymas – tai pabendravimas su žmonėmis, kad nenutoltum nuo jų visai, pasižiūrėt, kaip jie gyvena, kuo kvėpuoja. Pašventinimas namų… Vienas nori pabendraut, kitas nenori. Yra visokių žmonių. Kartais randi bendrą kalbą ir sprendi daug nežinomų dalykų.“
Į tikinčiųjų namus užsukantis klebonas P. Baniulis pripažino, kad žmonių gyvenimas gerėja.
„Viskas eina į priekį, tikrai žmonės geriau gyvena negu anksčiau – nepriklausomybės pradžioj ar tarybiniais laikais. Vienas stogą užsidengia, kitas žiūri – irgi užsidengia. Stengiasi žmonės. Aš nesprendžiu, ar jiem gerai, ar negerai“, – sakė klebonas.
Kalbėdamiesi su klebonu prisiminėme ir daugelį metų Anykščiuose rengtą festivalį „Devilstone“.
„Teisingai, kad šis festivalis iškeliavo iš mūsų krašto, nes iš bažnyčios pusės – grupės kitą kartą nepagarbiai atsiliepia apie kryžių, apie bažnyčią. O šiaip yra mylinčių tą roko muziką. Tai jų apsisprendimas, jų gyvenimo būdas. Bet kai eina prieš bažnyčią – kryžiai apversti, šventoriuje kažkuriais metais radau apverstą kryžių po festivalio – tai nepagarba. Aš manau, kad kiekvienas žmogus, kurį įžeidė, nebus laimingas“, – kalbėjo klebonas P. Baniulis.
Kadangi ne kartą teko girdėti kunigus, kurie per pamokslus mėgsta pabarti tikinčiuosius, klebono P. Baniulio pasiteiravome, ar jis taip pat naudoja tokią praktiką.
„Dėl barimo – nereikia bartis. Reikia gyvent pagal Evangeliją, ir aš tą stengiuosi daryti. Komentuoju sekmadienio Evangelijos skaitinius. O barimas – jis nieko nepadės“, – pastebėjo klebonas P. Baniulis.

Šiemet 40 kunigystės metų jubiliejų paminėjęs klebonas P. Baniulis nebuvo linkęs pats vertinti savo dvasinio kelio.
„Vėlgi – ne man spręsti. Žmonės turėtų vertinti, ar aš tinkamai keliavau.
Iš mano pusės – stengiausi daryti, ką tėvai skiepijo: meilę bažnyčiai ir tikėjimą. Tuo gyvenau ir stengiausi perteikti žmonėms. Ar man pavyko – nežinau. Čia žmonių nuomonė“, – sakė klebonas P. Baniulis.
Pasiteiravus, ar jam svarbu, kaip dvasininkui, lipti karjeros laiptais, kun. P. Baniulis prisipažino, kad – ne.
„Jei atvirai – visai nesvarbu. Aš niekad nesiekiau tos karjeros. Savotiškai taip – pastačiau bažnyčią, nukėlė į Panevėžį, dabar Anykščiuose darbuojuosi. Kai kam svarbu karjera. Man – nežinau. Viskas išėjo taip, kaip išėjo. Aš nedariau tokių žingsnių, kad mane paskirtų į Panevėžį ar Anykščius. Taip paskyrė, taip įvertino vyskupas. Aš tokių norų, kad versčiausi per galvą ir siekčiau pareigų – neturiu“, – atviravo klebonas P. Baniulis.
Vienas įdomesnių klebono P. Baniulio biografijos faktų – jis iš pradžių nebuvo priimtas į kunigų seminariją.
„Buvo tie laikai, kai saugumas žiūrėdavo žmones, ir aš gal kažkuo neįtikau. Gal per aštriai ką pasakiau kaip jaunas. Ir taip gavosi, kad nepriėmė. Bet paskui vienas nesugrįžo priimtas – tiksliau, neatvažiavo – tai mane priėmė“, – prisiminė klebonas P. Baniulis.
Iš Pasvalio rajono, Krinčino, kilęs ir gausioje devynių vaikų šeimoje augęs klebonas P. Baniulis sakė, kad jo tėvai „tais laikais“ kolūkyje buvo darbininkai. Dvasininkas sakė, kad iš penkių brolių jau neteko dviejų, o iš keturių seserų – vienos.
Vienuolika metų už kleboną P. Baniulį vyresnis jo brolis Algis Baniulis yra kunigas teologas ir pedagogas, vienuolis jėzuitas. Pasak P. Baniulio, tikėjimą Dievu jam įskiepijo tėvai, tačiau taip pat didelę įtaką turėjo ir brolio A. Baniulio pavyzdys.
„Galbūt ir dėl to kunigu tapau“, – sakė klebonas P. Baniulis.
Dvasininkas prisiminė, kad vienas iš jo gyvenimo iššūkių buvo, kuomet jis, būdamas Kėdainių rajono Truskavos Šventosios Dvasios parapijos administratoriumi, visą dešimtmetį vadovavo naujos bažnyčios statyboms.
„Tie laikai buvo tarybiniai. Aš buvau nukeltas į Truskavos parapiją. Po metų atėjo nepriklausomybė. Mačiau visko: ir rublių, ir jų nuvertėjimą. Paskui talonus, paskui litą. Žmonės pinigėlių neturėjo daug. Viskas keitėsi greitai.

Statybos ėjo, reikėjo mokėti žmonėms. Rinkom kas po rublį, kas po taloną, paskui po litą. Žmonės kiek galėjo – tiek prisidėjo. Žmonėms reikėjo ir rūpėjo ta bažnyčia. Jie nešė iš dūšios, ne taip, kad būčiau reikalavęs: „Duokit“. Nebuvo jokio finansavimo. Tik simboliškai padėjo Kėdainių rajonas. O statyboms reikėjo didžiulių pinigų“, – prisiminė klebonas P. Baniulis.
Jis pastebėjo, kad Truskavoje, kaip ir Anykščiuose, bažnyčia yra per didelė.
„Kai žmonių sumenko, tai tikrai per didelė. Kaip ir Anykščių – per didelė. Reikia išlaikyti, pastatas didžiulis: vieną kampą sutvarkai, kitur jau bėga. Graži – taip. Bet išlaikymas – mano rūpestis. Ir parapijiečių. Bet kiekvienas žiūri savo. Klebonas administruoja. Anykščių rajono savivaldybė skiria paramą, tačiau tai tikslinė parama. Negali gautų pinigų panaudoti bet kur. Šiemet gavom 7 tūkstančius stacijų nišoms restauruoti. Ir viskas – ten panaudoji, niekur kitur nebegali. O išlaikymas – iš parapijiečių“, – atkreipė dėmesį klebonas P. Baniulis.
Pasidomėjus, koks yra jo laisvalaikis, klebonas P. Baniulis sakė, kad jo būna mažai.
„Jei tu to laisvalaikio nepasidarai, tu jo neturi. Lygiai taip pat su atostogomis. Kiekvienam žmogui reikia atitrūkti nuo kasdienybės, bet tai padaryti sunku, kai darbuojamės trijose parapijose“, – prisipažino klebonas P. Baniulis.
Pokalbio pabaigoje klebono P. Baniulio paprašėme palinkėjimo anykštėnams artėjančių šv. Kalėdų proga.
„Visko, ko jų širdis nori, ko dūšia nori. Tos ramybės, kurios labai ir labai reikia šių dienų žmogui, kadangi skubam, bėgam, lekiam ir keičiamės labai savo vidum. Nuoširdumo nebėra. Tos ramybės, nuoširdumo, pakantumo vienas kitam. Kad šios Kūčios, Kalėdos būtų ramios, be pykčių, be kažkokių didžiulių skubėjimų. Ir Dievulis tegu kiekvieno šeimoj, kiekvieno širdy užgimsta ir suteikia jiems išmintį, supratimo dvasią ir stiprybę gyventi ateity“, – linkėjo klebonas P. Baniulis.

Projektą „Legenda: gyvieji Anykščiai – 2025“ 10 000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas