Kunigą Sigitą Uždavinį prisimenant

Lapkričio pradžioje minime dvi svarbias mūsų kultūroje dienas: Visus šventuosius ir Vėlines. Šia proga prisimename mirusius šventuosius ir visus kitus mirusiuosius. Ypač prisimename ir pagerbiame žinomus, mums brangius žmones, kurie į mūsų tautos ar mūsų asmeninius gyvenimus atnešė daug gražių dalykų. Vienas iš tokių buvo kun. Sigitas Uždavinys. Kun. Sigitas, bebaigdamas devyniasdešimtus metus, iš šio pasaulio iškeliavo į amžinybę pernai, lapkričio 4 dieną. Paskutinius gyvenimo metus kun. Sigitas praleido Skiemonyse. Anksčiau tarnavo kitose Panevėžio vyskupijos parapijose, taip pat ir Inkūnų parapijoje, kurioje dirbo aštuonerius metus. Minint velionio mirties metines, keletas štrichų apie kun. Sigito asmenybę iš bendravimo su juo.

Jam atsikėlus į Inkūnus, mano, dar vaiko, 14-mečio moksleivio pažintis su kunigu Sigitu įvyko Inkūnų bažnytėlėje – kunigas mane pakvietė patarnauti šv. Mišiose. Sutikau, nes naujasis klebonas tiesiog švytėjo kaip koks šviesulys ir savo asmens žavesiu, nestandartiniu elgesiu patraukė mane prie savęs. Vėliau ši pažintis virto pasauliečio ir kunigo tvirta draugyste. Ši mūsų draugystė tęsėsi 57 metus, iki pat kun. Sigito mirties. Paskutinį kartą aplankiau jį Anykščių ligoninėje priešpaskutinę jo gyvenimo dieną. Kitą dieną būdamas Suvalkijoje gavau žinutę, kad nebėra mūsų Tėvelio (taip jį vadino jo ištikimoji šeimininkėlė, padėjėja p. Albinutė).
Kun. Sigitas į Inkūnus, tuo metu atokų kolūkinį visų pamirštą užkampį, įskriejo kaip koks meteoras, šviesulys, kuris vieniems – valdžiai – sukėlė daug rūpesčių, kitiems įžiebė viltį, skaidrino sielą, gyvenimą darė prasmingesniu. Gyvenimas Inkūnuose ir visoje apylinkėje, atrodo, akimirksniu pagyvėjo. Kun. Sigitas į darbus kibo, kaip sakoma, atsiraitojęs rankoves. Nedelsiant aptvarkė labai apleistą kleboniją, subūrė parapijiečių chorą, pritraukė būrį vaikų patarnauti šv. Mišiose, kibo į bažnyčios tvarkymo, puošimo darbus, vykdė aktyvią pastoracinę veiklą.

Bažnytėlė prisipildė maldininkų. Kunigas Sigitas tarsi magnetas traukė žmones, ne tik tikinčiuosius, bet ir netikinčius. Į Inkūnus atvažiuodavo net dideli ponai, komunistų partijos nariai iš Vilniaus ir kitų vietų pakrikštyti vaikelį ar net susituokti. Naujajam klebonui gerai sekėsi, nes jam, matydami jo nuoširdumą, paprastumą ir uolumą, padėjo daug žmonių. Žinoma, tai nepatiko tuometinei okupacinei komunistų valdžiai, jis buvo nuolat sekamas (ir vietinių seklių), jam buvo duodamos pastabos, priekaištaujama dėl aktyvios pastoracinės ir kitokios veiklos, grasinama įvairiomis sankcijomis. Bet kun. Sigitas nekreipė dėmesio į valdžios priekaištus ir darė savo darbą: savo rankomis su parapijiečių pagalba puošė, gražino bažnytėlę, uoliai vykdė savo tarnystę parapijiečiams, kėlė jų dvasią, telkė parapijiečius bendrai veiklai, maldai. Visa tai darė uoliai, su begaliniu užsidegimu, neskaičiuodamas laiko, negailėdamas savo jėgų. Matydami tai, parapijiečiai gerbė ir mylėjo savo kleboną, įvairiai padėjo jam.

Kaip vėliau, kalbantis po daugelio metų, jis sakė: „Man tuo metu Inkūnuose nieko netruko, visko turėjau.“ O buvo nepritekliaus ir deficito metai. Visada Inkūnus prisimindavo. Bet uoliai darbuojantis, kunigą Sigitą užgiuvo negandos. Valdžia pasinaudojo tuo, kad klebonas organizavo medžių iškirtimą Inkūnų kapinėse, sukurpė bylą ir Anykščių teismas, teisėjas B. Pinelis, nuteisė kun. Sigitą, skirdamas metus pataisos (suprask, perauklėjimo) darbų, juos atliekant miškų ūkyje, dirbant miškakirčiu. Taigi, klebonui teko vykdyti kiekvienos dienos normą, kaip ir kitiems miškakirčiams.

Reikėtų prisiminti, kad tuo metu buvo dirbama rankiniu būdu, su rankiniu pjūklu, benzininių pjūklų nebuvo. Žinoma, parapijiečiai nepaliko klebono vieno, vogčiomis padėjo jam įvykdyti dienos normas (berods, 5 metrai malkų). Teko ir man, paaugliui, kartu su klebonu traukti dvirankį pjūklą, kertant medžius. Ir taip visus metus. Bet valdžiai nepavyko taip perauklėti kun. Sigito. Po atliktos bausmės jis dar labiau, su didesniu užsidegimu kibo į kleboniškus ir ne visai kleboniškus darbus. Net vakarais ir naktimis mums, parapijiečiams, padedant puošė, dekoravo bažnytėlę toliau, kol ji įgavo dabartinį vaizdą. Ir taip visus aštuonerius tarnystės Inkūnuose metus (1966–1974).

Kun. Sigitas buvo be galo tauri, savo dvasininko darbui atsidavusi ir jį puikiai atlikusi asmenybė. Tiesiog tikro dvasininko, tikro kunigo pavyzdys. Darbštus, drąsus, malonus, charizmatiškas, draugiškas, demokratiškas, jautrus ir atjautus, kitus žmones mylintis žmogus. Jis niekada ir niekam nerodė, nedemonstravo, kad jis yra kunigas, kad jis yra klebonas, kad jis aukštesnis, mokytesnis ar protingesnis už kitus, jis visada rasdavo bendravimo būdą ir ką pasakyti bet kokiam žmogui, paguosti jį, patarti jam, reikalui esant padėti, net ir finansiškai. Jis visiškai nevertino pinigų ir jų nekaupė – kiek gaudavo, tiek išleisdavo, ir nebūtinai savo reikmėms. Jis nepirko nei namų, nei brangių automobilių, jis visai nevertino materijos, visą gyvenimą gyveno labai kukliai ir tenkinosi tuo, ką turėjo. Ir nesiekė turėti daugiau.
Kun. Sigitas buvo dvasios žmogu, todėl žmonės jį gerbė ir mylėjo. Jis nesibodėjo ir nematė problemos po Atlaidų ar kitų šv. Mišių, sekmadienį prie bendro pietų stalo pakviesti ir pasodinti kartu Debeikių parapijos prelatą ar kitus svečius kunigus, bet ir patarnautojus, mus, moksleivius. Mums tai buvo ne tik didžiulė garbė ir paskata, bet ir didžiulė gyvenimo, elgsenos mokykla, puikus pavyzdys, kaip žmogus turi gyventi ir elgtis. Bendravimas su kun. Sigitu formavo ir mano asmenybę. Tai pats didžiausias mano mokytojas. Kun. Sigitas buvo labai demokratiškas, plataus akiračio, žingeidus, viskuo domėjosi. Nebuvo klausimo ar problemos, kas būtų nedominę kun. Sigito.

Jau daug vėliau, kada kun. Sigitas neteko regėjimo, gyveno vienas Skiemonyse ir turėjo daugiau laiko, mes valandų valandas telefonu ar tiesiogiai, būnant pas jį, kalbėdavome, diskutuodavome įvairiausiomis temomis, nuo tikėjimo, bažnyčios reikalų ir problemų iki kosmoso ir aukštųjų technologijų.
Ne viską kun. Sigitas lengvai galėdavo suprasti, nes po regėjimo praradimo atsirado daug naujų technologinių dalykų, daiktų, kurių jis nebuvo matęs ar prie jų prisilietęs. Bet jį domino viskas ir jis stengėsi viską perprasti.

Kalbėdamas apie tikėjimo, bažnyčios reikalus Lietuvoje ir pasaulyje (šių temų irgi neaplenkdavome), kun. Sigitas dažnai stebėdavosi ir sakydavo, kodėl dabar kunigai taip silpnai dirba, juk turi tokias didžiules galimybes, niekas nebetrukdo ir nieko nedraudžia. Sakydavo: „Ak, kad mano laikais taip būtų buvę, kad būčiau turėjęs tokias sąlygas darbui, kokios yra dabar, būčiau daugiau nuveikęs.

Daug nuveikė kun. Sigitas ir to neturėdamas. Svarbiausia sąžiningai ir atsidavusiai vykdė savo pareigas, kunigo pareigas. Čia paminėjau tik keletą dalykų iš jo buvimo Inkūnų parapijos klebonu metų, bet kiek darbų jis nuveikė tarnaudamas kitose parapijose! Apie tai galėtų daug ką pasakyti kitų parapijų tikintieji.“
Apie kunigą Sigitą, jo uolumą, atsidavimą Dievo ir žmonių tarnystei, darbus galima kalbėti ir kalbėti. Jo netrumpas ir prasmingas gyvenimas yra vertas atskiros knygos. Kaip sakoma, Dievas matė ir mato, kas padaryta, ir atlygins jam už tai. Bet mums šiandien trūksta, oi, kaip trūksta, mielas kun. Sigitai, Tavęs, Tavo pamokančių, padrąsinančių žodžių, Tavo asmenybės švytėjimo. Gyvenk amžinybėje, mielas Sigitai. Dievo malonės Tau.

Valentinas Šapalas, Inkūniečių bendrijos pirmininkas