Kuomet pinigai žarstomi kaip „fėjų dulkės“. Ar gyvensime ilgai ir laimingai?

Anykščių rajono biudžetas šiemet viršija 60 milijonų eurų. Tai dideli pinigai. Tokie, kurie leidžia ne tik „palaikyti tvarką“, bet spręsti problemas iš esmės.
Viena iš tų problemų – 12,6 procento nedarbas. 1 694 žmonės. Ne statistika. Ne eilutė ataskaitoje. Tai žmonės, kurie kasdien galvoja – ar čia likti, ar išvažiuoti. Kaip išlaikyti šeimą. O dalis jų galvoja paprasčiau – kaip gauti socialinę paramą.
Socialinei paramai rajone skiriama apie trečdalis biudžeto. Dešimtys milijonų eurų kasmet. Šis poreikis nuolat auga. Ir jeigu nieko nekeisime, greitai neliks už ką tiesti takelius ir asfaltuoti gatves. Tada

žvyrkeliai bus mažiausia problema.

Paklausus rajono vadovų, koks yra aiškus, skaičiais ir terminais pagrįstas planas mažinti socialines problemas, konkretaus atsakymo nėra.
Savivaldybės 2026 metų biudžete „Kryptingo verslo ir investicijų pritraukimo programai“ numatyta apie 270 tūkstančių eurų. Skamba solidžiai. Tačiau įsigilinus paaiškėja, kad tiesioginiam smulkaus ir vidutinio verslo skatinimui skirta vos 40 tūkstančių eurų iš daugiau nei 60 milijonų. Tai sudaro tik 0,065 procento viso biudžeto.
Kyla paprastas klausimas – ar tai rimtas atsakas į 12,6 procento nedarbą, kuomet rajone yra vos 52 laisvos darbo vietos?
Savivaldybė komentare teigia: „Smulkus ir vidutinis verslas yra ne tik mažos ir vidutinės įmonės, bet ir pagal individualią veiklą bei verslo liudijimus dirbantys asmenys. Vadinasi, gatvės nutiesimas, aikštės sutvarkymas, želdynų ar infrastruktūros esančios šalia verslininko darbo vietos, taip pat yra skatinimas.“
Jeigu gatvės asfaltavimą ar gėlyno pasodinimą pradedame laikyti verslo politika, išnyksta riba tarp infrastruktūros ir ekonominės strategijos. Takelis nėra darbo vieta. Aikštė nėra investuotojas. Gėlynas nemoka atlyginimo.

Kai viskas tampa „verslo skatinimu“, tai rodo ne tik sąvokų išplėtimą. Tai rodo aiškaus tikslo ir atsakomybės stoką.
Strateginiame plėtros plane kalbama apie inovatyvų, konkurencingą verslą, investuotojų pritraukimą, HUB’us, dirbtinio intelekto projektus, investicinių sklypų formavimą. Dokumentas teikia vilties. Tačiau biudžetas, kuriame lėšos išbarstytos įvairioms iniciatyvoms, renginiams ir programoms, kurios gražiai atrodo, bet neturi aiškios ekonominės grąžos, tas viltis greitai nuleidžia ant žemės.
Kol neturime aiškios ekonominės logikos, tol neturėsime ir tvarios socialinės politikos. Socialinė parama – tai pasekmė. Priežastis – darbo vietų trūkumas, investicijų stoka, žmonių išvykimas.

Visada atsiras balsų, kurie sakys, kad demografinės problemos neišsprendžiamos, kad visur tas pats, kad nieko padaryti neįmanoma. Tačiau kartais atrodo, jog mes patys kasamės duobę dar būdami gyvi – vietoje realių sprendimų pasirenkame patogų neveiklumą.
Ką reikėtų daryti kitaip?

Pirma – sukurti reikšmingą darbo vietų steigimo subsidijavimo fondą. Ne simbolinį, o tokį, kuris per trejus metus galėtų sukurti dešimtis ar net šimtus darbo vietų.
Antra – paruošti investicinius sklypus su reikiama infrastruktūra ir aktyviai ieškoti investuotojų. Ne laukti, kol kas nors pats ateis, o važiuoti, kalbėtis, analizuoti verslo poreikius ir siūlyti konkrečius sprendimus.

Trečia – aiški ir nuosekli prevencinė programa socialinėms problemoms mažinti. Glaudus darbas su Užimtumo tarnyba, realus ilgalaikių bedarbių įdarbinimo planas. Spręsti transporto klausimą, kad žmogus galėtų atvykti į darbą. Užtikrinti, kad atsisakymas dirbti be pagrįstos priežasties turėtų pasekmes.
Ketvirta – sukurti sistemą, kur dirbti apsimokėtų labiau nei gyventi iš pašalpų. Kad žmogus matytų aiškią finansinę ir socialinę naudą dirbdamas.
Tai tik keletas svarstytinų veiksmų iš daugelio galimų. Metas duoti meškeres, o ne pilną krepšį žuvies.

Niekas nesako, kad nereikia tvarkingos aplinkos ar bendruomeninių renginių. Tačiau kai rajone beveik 1 700 žmonių neturi darbo, prioritetai tiesiog bado akis.
Strategija, biudžetas ir realūs veiksmai turi kalbėti ta pačia kalba. Šiandien tarp deklaruojamų ambicijų ir realių sprendimų matyti aiški takoskyra. Viena rašoma, kita daroma.
Biudžeto žarstymas viskam kaip fėjų dulkes primena pasaką. Kiekviena pasaka turi pabaigą. Klausimas tik vienas – ar ji bus ilgai ir laimingai?