Kurortas: misija (ne)įmanoma

Vasara prasidėjo. Turizmo sezonas Anykščių rajone oficialiai atidarytas dar gegužės pirmąją, tačiau miesto gatvės šiandien labiau primena ne vasaros pradžią, o ankstyvą pavasarį, kai gatvės tuščios ir aplink tylu. Tuo metu Turizmo ir verslo informacijos centras dar tik perka komunikacijos planą. Kitaip tariant, sezonas jau prasidėjo, o apie ką ir kaip kalbėsime, dar tik planuojame. Viešojoje erdvėje apie Anykščius ir naujo sezono atidarymą beveik negirdėti. Net artėjanti „Bėk bėk, žirgeli!“ šventė, kuri turėtų būti vienas ryškiausių rajono vasaros akcentų, nacionaliniu mastu beveik nematoma. Apie tarptautinę komunikaciją net neverta kalbėti.
Vilnius per kelerius metus sugebėjo išauginti šaltibarščių festivalį, sukurti jam aiškią kampaniją ir paversti renginį miesto tapatybės dalimi bei nacionaliniu įvykiu. Deja, Anykščiai šioje vietoje stipriai atsilieka. Ne todėl, kad neturėtume kuo didžiuotis. Turime. Tačiau trūksta tinkamos vadybos, krypties ir ambicijos. Šią situaciją puikiai atskleidė ir praėjusią savaitę įvykusi diskusija „Kokių Anykščių norime sau ir turistui?“ Joje išgirdome savivaldybės poziciją.

Dar šiais metais buvo patvirtintas strateginis rajono veiklos planas. Jame skambiai įrašyta savivaldybės vizija: „Anykščiai – gyvas sveikatinimo ir kultūrinio turizmo kurortas, kuriame susijungia ramus gyvenimas, gamtos išteklių tvarumas ir išskirtiniai kultūros potyriai.“ Skamba gražiai. Tačiau tame pačiame strateginiame dokumente rajono padėties analizė aiškiai įvardija didžiausią problemą – besitraukiančią vaikų ir jaunimo dalį bei augantį senyvo amžiaus žmonių skaičių. Būtent tai yra esminis iššūkis, su kuriuo susiduria mūsų rajonas: demografija, darbo vietos, pajamos, jaunų žmonių pritraukimas, galimybė čia kurti šeimas ir ateitį. Vis dėlto pirmuoju strateginiu tikslu pasirenkama ne demografinės krizės sprendimas, ne užimtumo ir pajamų augimas, ne jaunų šeimų pritraukimas, o „išskirtinio kultūrinio turizmo vystymas, užtikrinant tvarią kurortinės plėtros raidą rajone“.

Kurortas neturi būti tikslas. Kurortas yra tik viena iš daugelio priemonių, galinčių prisidėti prie gero gyvenimo Anykščiuose: prie sveikesnės aplinkos, stipresnės ekonomikos, naujų darbo vietų, didesnių pajamų, gyvesnio miesto, patrauklesnio rajono jaunam žmogui ir orios senatvės vyresniems gyventojams. Tačiau dabartinė rajono valdžia šią priemonę pavertė tikslu numeris vienas. Dar blogiau – tikslu, kuris, anot pašnekovo diskusijoje, yra tik miražas: „Anykščiai kurortu netaps“.
Dar visai neseniai buvo rengiama kurorto paraiška. Vėliau ji sustabdyta, visuomenei aiškiai nepaaiškinant kodėl. Dabar aiškėja, kad savivaldybės vadovai vietoje nuoseklaus pasirengimo laukia, kol ministerija pakeis reikalavimus. Kitaip tariant, ne mes keliame rajoną iki kurorto lygio, o tikimės, kad kartelė bus nuleista iki mūsų neveiklumo. Reabilitacijos centrų nėra. Patys nebežinome, ar aplinkkelis mums reikalingas. Oro taršos rodiklių nežinome, nes jų nematuojame taip, kaip reikėtų. Gydomasis vanduo tebėra užkonservuotas po žeme, o realaus biuvetės projekto vis dar nėra. Sąrašą būtų galima tęsti.

Bet užduokime sau klausimą: kas apskritai yra kurorto statusas ir ką jis duotų anykštėnui? Kurorto reikalavimai nėra sugalvoti šiaip sau. Kurortas – tai vietovė, turinti gamtinius gydomuosius veiksnius, sveikatinimo, poilsio, reabilitacijos ir ligų prevencijos infrastruktūrą. Kitaip tariant, tai ne lentelė prie miesto įvažiavimo ir ne gražus pavadinimas strategijoje. Tai realios gyvenimo kokybės sąlygos. Kriterijai sukurti tam, kad žmonėms čia būtų gera gyventi, ilsėtis, sveikti, dirbti ir kurti. Deja, šiandien kalbama ne apie tokių sąlygų kūrimą, o apie statuso gavimą. Dar blogiau, kad savivaldybė neturi aiškaus atsakymo, kokią grąžą duoda investicijos į turizmą. Paklausus, ar rajonas matuoja, kiek vienas į turizmą investuotas euras sugrįžta į biudžetą, atsakymo nėra. Investuojame, bet nežinome, ką iš to gauname. Kalbame apie statusą, bet negalime aiškiai pasakyti, ką jis duos gyventojui. Tai negali būti vadinama strategija.

Mano siūlymas paprastas: jeigu norime, kad turizmas ir kurortinė kryptis duotų naudą rajonui, turime pradėti ne nuo naujų šūkių, o nuo aiškaus atsakymo, kas už ką atsako. Turizmo vystymas rajone turi turėti aiškų šeimininką, aiškias funkcijas ir pamatuojamus rezultatus. Turizmo ir verslo informacijos centro veiklą būtina išgryninti taip, kad jis taptų aktyviu Anykščių turizmo varikliu – kuriančiu produktus, renginius, dirbančiu su verslu, matuojančiu srautus ir nuosekliai parduodančiu Anykščius Lietuvoje bei už jos ribų. Kartu turizmo vystymas turi būti atskirtas nuo investicijų ir verslo pritraukimo. Verslo konsultavimas, investuotojų paieška, informacijos apie investicinę aplinką rengimas, dalyvavimas investicinėse parodose, infrastruktūros paruošimas verslui turi būti aiški savivaldybės atsakomybė, o ne išskaidyta veikla be šeimininko. Anykščiai negali tik laukti, kol investuotojai patys mus susiras. Mes turime aiškiai žinoti, ką siūlome, kam siūlome ir kokią naudą iš to gaus rajono žmonės.
Kiekvienas savivaldybės investuotas euras turi būti vertinamas pagal grąžą gyventojui. Ta grąža gali būti materialinė – darbo vietos, didesnės pajamos, augantis biudžetas, investicijos. Ji gali būti socialinė – gyvesnis miestas, geresnė aplinka, daugiau paslaugų šeimoms, stipresnė bendruomenė. Bet sprendimai turi būti paremti duomenimis, o ne nuojauta ar noru turėti gražų pavadinimą strategijoje. Galiausiai Anykščiams reikia aiškaus pozicionavimo. Turizmas, renginiai, kultūra, sveikatinimas, jaunų šeimų ir aukštesnės pridėtinės vertės specialistų pritraukimas negali būti atskiros, tarpusavyje nesusijusios temos. Tai turi būti viena kryptis – Anykščiai kaip rajonas, kuriame gera gyventi, verta investuoti ir įdomu atvykti. Tokie renginiai kaip „Bėk bėk, žirgeli!“, „Obuolinės“ ir kiti neturi likti nišinės vietinės reikšmės šventės. Jos gali tapti Lietuvos identiteto dalimi ir tarptautiniu traukos objektu. Tik tam reikia ambicijos, profesionalios vadybos ir supratimo, kad renginys yra ne tik išlaidų eilutė, o rajono reputacijos, ekonomikos ir gyvybės kūrimo priemonė.

Kai priemonė tampa pirmuoju strateginiu tikslu, kurio net nebandoma realiai siekti, strategija virsta ne veikimo planu, o brangiai kainavusia deklaracija, o tikrosios problemos lieka nuošalyje. Paskutinis savivaldybių gerovės tyrimas parodė, kad Anykščiai pagal demografinius rodiklius yra beveik sąrašo pabaigoje, o pagal užimtumą ir pajamas taip pat velkamės tarp silpniausių savivaldybių Lietuvoje. Štai čia yra tikrasis strateginis klausimas. Ne kaip pasivadinsime, o kaip gyvensime. Turizmas gali būti viena iš išeičių. Kurorto kryptis gali būti naudinga. Sveikatinimas, kultūra, gamta, ramybė, kokybiškos paslaugos, SPA, reabilitacija, tvarus verslas, gamtai draugiška pramonė, geresnė infrastruktūra – visa tai gali padėti Anykščiams tapti gyvesniems, patrauklesniems ir ekonomiškai stipresniems. Kitų Lietuvos kurortų pavyzdžiai rodo, kad tinkamai vystoma kurortinė kryptis gali prisidėti prie geresnės demografinės situacijos, didesnio užimtumo ir augančių pajamų. Bet tai atsitinka ne dėl pavadinimo. Tai atsitinka dėl nuoseklaus darbo, aiškios lyderystės ir gebėjimo priemonę paversti realia nauda žmonėms.
Anykščiams nereikia dar vienos gražios vizijos dokumente. Anykščiams reikia vadovų, kurie suprastų, kad rajono tikslas yra ne kurorto statusas, o geras gyvenimas čia gyvenančiam žmogui. Kurortas, turizmas, kultūra, sveikatinimas, verslas, švietimas ir darbo vietos yra tik priemonės. Tikslas – gyvas rajonas, kuriame jaunas žmogus mato ateitį, šeima jaučiasi saugi, verslas nori investuoti, o vyresnis žmogus gali oriai senti.
Mano įsitikinimu, Anykščiai gali būti kur kas daugiau nei tuščios vasaros gatvės, pavėluoti komunikacijos planai ir strategijos, kuriomis patys rengėjai nebetiki. Anykščiai gali būti gyvas, stiprus, patrauklus rajonas. Bet tam reikia ne statuso, o lyderystės, kompetencijos ir aiškaus atsakymo į paprastą klausimą: ką darome, kad žmogui čia būtų gera gyventi? Nes tik tada, kai Anykščiuose bus gera gyventi savam žmogui, čia norės atvažiuoti ir turistas.