Latviai ką tik priėmė nutarimą, kad įveda progresinius mokesčius. Valdžia vėl tariasi, vėl pakilo kalba, kad reikia ir pas mus įvesti progresinius mokesčius. Manau, kad įvedinėti visiškai nereikia, nes progresiniai mokesčiai seniai Lietuvoje yra. Vieni moka 4 procentus, kiti – 55. Tokio progreso net skandinavai nepasiekė.
Neduokdie, įves, tai tie, kurie mokėdavo 4 eurus nuo 100 eurų, mokės 3, o tie, kurie 55 – mokės 75 eurus. Kitaip Lietuvoje nebūna…
Žinoma, juokauju, tačiau nesu jau toks neteisus. Štai Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas įvertino Vyriausybės siūlomus pakeitimus, kuriose neliko nuostatos sujungti darbdavio ir darbuotojo mokamų mokesčių, žadama naikinti kai kurias pridėtinės vertės mokesčio lengvatas, atsisakyti papildomo neapmokestinamo dydžio už vaikus, tačiau visiems mokėti vaiko pinigus, „Sodros“ mokesčių netaikyti 100 eurų atlyginimo daliai ir kt. Jo teigimu, pasiūlymas remiasi tuo, kad mažai uždirbantieji gaus daugiau pajamų, kadangi 100 eurų nebus apmokestinamas „Sodros“ įmokoms. Tačiau pagal dabartinę situaciją techniškai darbdaviui priskiriama mokesčio dalis yra 31 proc., darbuotojui – 3 proc. Taigi, darbuotojui iš 100 neapmokestinamo pajamų dydžio nauda bus 3 eurai, darbdaviui – 31 euras arba dešimt kartų daugiau. Matote, mano formulė praktiškai pasitvirtino. Ir tai turėtume džiaugtis, nes valdančią koaliciją sudaro partijos, kurios ėjo į Seimą „rūpintis paprastu žmogumi“. Kaip visada, žmogumi bus pasirūpinta, bet verslu – dešimt kartų daugiau. Bijau net pagalvoti, kaip būtų, jeigu prie valstybės vairo stotų gryni kapitalistai… Turbūt priimtų įstatymą, kad daugiau negu minimumą mokėti draudžiama.
Reikia pradėti kalbėti apie tai, kad ne skandinavai moka didelius mokesčius, bet mes mokam tokius mokesčius, kurie laiko skurde didžiąją Lietuvos gyventojų dalį.
Jei perkate sviestą, tai turėjote pastebėti, kad lietuviško sviesto pakelis jau kainuoja 1 eurą 69 centus, senais pinigais tai būtų 5 litai už 180 gramų arba 27 litai už kilogramą.
Kai paskaičiavau, tai pagalvojau, kas toms karvėms pasidarė, kad ganymo sezono viduryje tokia branguma. Žinoma, galime sakyti, prekybininkai godūs, bet didžiąją kainos dalį sudaro būtent mokesčiai. Lietuvoje mokesčiai tokie dideli, kad, kaip sako naftos perdirbimo atstovai, net jei nafta būtų nemokama, benzino litras vis tiek kainuotų netoli euro.
Tiesa, mūsų ekonomistai, net tokie gudrūs kaip Seimo narė Aušra Maldeikienė, kažkodėl apie mokesčius tingi aiškinti. Sakykim, teigdami, kad būtinai reikia būtinai įvesti papildomą mokestį už tą ar aną, ekonomistai nepasako, kad tai ne mokesčiai iš esmės, o gyventojų privertimas finansuoti vyriausybės išlaidas. Kitaip sakant, ar už šildymą, ar už cukrų, o jei įves – ir už orą, ne mokesčiai, o tiesiog nesąmonė. Už produktus ir paslaugas, sumokame mes, valstybė prie to niekaip neprisideda, tačiau vis tiek ima mokesčius. Mes mokame už viską pinigais, nuo kurių jau sumokėti mokesčiai ir vėl mokame mokesčius. Kodėl? Atsakymas paprastas – pirma suplanuojamos valstybės išlaidos, kiek ji planuoja skirti, sakykim, kariuomenės auksinių samčių pirkimui, o paskui jau ieškoma, kaip gauti pinigų už tuos samčius apmokėti.
Todėl reiktų skeptiškai vertinti kilnius valdžios pasiūlymus „taikyti lengvatas“. Jokios čia ne lengvatos, tiesiog mažiau samčių reikia pirkti. O iš kitos pusės, užtenka baksnoti į Skandinaviją. Skandinavai moka tokius pat didelius mokesčius, bet už juos gauna nepalyginamai daugiau.
Skandinavas moka mokesčius ir žino, kad jei jau atsitiks, kad neteks darbo, jo po kelių mėnesiu neišvarys į gatvę nuorūkų rinkti (juk pašalpą moka, veltėdis), o valstybė padarys viską, kad tik jis vėl grįžtų į darbo rinką.
Esmė yra ne mokesčių dydyje, o jų panaudojime. Kokio nori dydžio mokesčius galim mokėti, tačiau jei jie bus naudojami kaip iki šiol, pinigų valstybėje visada stigs. Ir ypač jų stigs tose srityse, kurios rūpinasi žmonėmis. Todėl aš esu prieš progresinius mokesčius – pirmiausia padarykit, kad mokesčius Lietuvoje visi sumokėtų.
