. Įsiamžinimas su fronte kovojančiu kariu lietuviu.
Eldoradas Butrimas. Specialiai iš Bučos, Ukraina
„Esu informatikas, keliolika metų gyvenu ir dirbu Ispanijos mieste Barselonoje, ten nusipirkau butą, į kurį priėmiau gyventi pagyvenusių ukrainiečių porą, o dabar ryžausi prisijungti prie konvojaus ir pamatyti karo realybę. Mamai to nesakiau, papasakosiu tik kai grįšiu į Vilnių, nenoriu, kad jaudintųsi” – kalbėjo 46 metų Laurynas Norvydas.
Šis vyriškis buvo vienas iš trisdešimties žmonių, kurie atsiliepė į VšĮ „Tarptautinis Ukrainos draugų fondas“ vadovo Valdo Bartkevičiaus kvietimą padėti nuvairuoti mašinas į Ukrainą. Žinomas Vilniaus visuomenininkas planavo į frontą nuvežti 15 mašinų, tačiau per paskutinę savaitę padovanotų bei nupirktų netikėtai padaugėjo iki 25.
„Žolinių konvojumi“ pramintas mašinų karavanas pajudėjo iš Kauno Kristaus prisikėlimo bazilikos kiemo, į kurį išvakarėse mašinos buvo suvežtos iš įvairių Lietuvos vietų. Vairuotojai, tarp kurių buvo ir dvi moterys, irgi suvažiavo iš įvairių miestų bei kaimelių, o jų amžius buvo nuo 25 iki 64 metų.
Visi šie asmenys yra verti pagarbos, nes aukojo savo laiką per šventes atsitraukdami nuo šeimų. Dalis jų grįžo po dviejų parų, nes vairavo vien iki Lvivo, o naktį permiegoję skubėjo į darbą ir pas šeimą. Lvive konvojus išsiskaidė, ir mašinos po kelias buvo vežamos kariams į skirtingus miestus, o dalis – net į pafrontę.
„Žolinių dar bus ne viena, atšvęsti galėsime ir kitais metais, o Ukrainos kariams parama negali laukti, reikalinga kuo skubesnė“, – kalbėjo vyriausi „Žolinių konvojaus“ dalyviai: 64 metų jonaviškis Vladas Pranevičius ir 63 metų alytiškis Arūnas Andrijauskas. Vladas yra laikraščio „Alio Jonava“ įkūrėjas, Aurimas keliasdešimt metų ėjo atsakingas pareigas įmonėje „Coca-Cola LT“, yra aistringas metalo muzikos fanas, ir per kelionės pertraukas garsiai pasakojo apie matytus koncertus Europoje.
Iš planuotų 25 nuvežti mašinų pavyko nugabenti 24, nes vieną po nedidelio susidūrimo teko Lenkijoje palikti taisyti, ir ji Ukrainoje atsidūrė po savaitės. Tai, kad Žolines švęs po karo, pareiškė ir Lietuvos jaunųjų advokatų asocijacijos aktyvistas Jokūbas Meidus, iš kurio Lvive gavau perimti dvidešimties metų senumo „Nissan“ vairą ir nuvežti mašiną į Bučą, esančią už 500 kilometrų. Ten mus pasitiko vietos savanoris, Oleksandras Melekas, vadovaujantis paramos fondui „Tut i zaraz“.
„Mašinas atvežėte pačiu laiku, per kelias dienas jas aptvarkysim, paruošim ir išgebensim kariams į Pokrovską, ten šiuo metu vyksta patys aršiausi mūšiai. Jums ten važiuoti per daug pavojinga, geriau grįžkit rinkti paramą“ – pasakė Oleksandras, prisipažinęs, kad veždamas pagalbą į frontą buvo rimtai sužeistas.
Ukrainietis mums surengė ekskursiją į Borodiankos miestą, baisiai suniokotą per okupaciją, bei Bučos aukų memorialą. Pastarąjį apžiūrint, prie jo atėjo trys ašarų neslepiančios paauglės. Merginos paaiškino, kad karo pradžioje kartu su tėvais pabėgo į užsienį, o dabar vos čia grįžusios atskubėjo parymoti prie žuvusių bendraklasių ir kaimynų, kurie tapo vienais iš 577 civilių aukų.
Dar daugiau buvo sukrėsti tie keli vairuotojai, kurie automobilius vežė į kasdienį bombardavimą kenčiantį Charkivą, regėjo atlėkusios raketos sukeltą dulkių bokštą bei klausėsi fronte kovojančių lietuvių pasakojimų. Visgi net ir tie vairuotojai, kurie vyko vien iki Lvivo, neslėpė pajutę žiaurią karo realybę bendraudami su vietos žmonėmis, ir ypač per apsilankymą „Marso laukais“ vadinamose karių kapinėse.
„Sutuoktinis Volodimyras į frontą išvyko pirmą karo dieną, nes savo tėvui, kuris už kovą pokario partizanų UPA būryje buvo 10 metų ištremtas į Sibirą, prisiekė, kad priešui užpuolus, eis ginti tėvynės. Tą patį padarė ir sesers vyras Tarasas, kuris žuvo praėjus vos 17 dienų nuo manojo mirties. Abu jie palaidoti netoli vienas kito, tad vieną savaitę aš vykstu kapus aptvarkyti, kitą sesuo“, – pasakojo 45 metų Tania Kalytina.
Toje pačioje Trečioje „Azovo“ Šturmo brigadoje dabar kovoja jos 24 metų sūnus Jura bei 42 metų brolis Oleksejus. Moteris pergyvena dėl jų, bet tuo pačiu ir didžiuojasi, sakė, kad tie, kas užpuolus priešui tėvynės negina, yra išdavikai.
„Su sese visą karą renkam paramą kariams ir žinome, kaip sunku tai daryti, nes aukojama vis mažiau. Lenkiu galvą prieš jus, lietuviai, už vežamą paramą; mes, ukrainiečiai patriotai, niekada nepamiršime to, ką darote – draugą pažinsi nelaimėje, o jūs, Baltijos šalys, įrodėte, kad esate pačios ištikimiausios!“ – atsisveikindama ištarė T. Kalytina.
Dar garsesnę padėką išgirdome Brody mieste netoli Rivnės. Ten vyko patriotinės roko grupės „Kozak System“ koncertas, o sužinoję apie atvykusį lietuvių konvojų dainininkai paprašė žiūrovų skanduoti padėką mūsų kraštui, ką išgirdus kauniečio Alberto Karpavičiaus akyse ištryško ašara ir jis pratarė – „privalėtume daugiau padėti“.
24 mašinų karavanas tapo pats gausiausias, kokį per karą nuvežė lietuviai. Karavane važiavo ir vienas mini tralas, kurį, gabenusį visureigį bei motociklą, vairavo Telšių rajone Luokėje gyvenantis Giedrius Stonkus. Žemės ūkio technika prekiaujančiai įmonei „Auksarankis“ vadovaujantis verslininkas tralą nutarė padovanoti kariams, kad šie turėtų kuom pervežti fronte apgadintą transportą. Motociklą Giedrius vežėsi tam, kad šiuo sugrįžtų namo.
Vyriškis sprogimų apgadintų Ukrainos kelių nesibaidė, nes motociklu kartu su žmona yra išmaišęs net duobėtus Indijos ir Irano kelius, o automobilių kroso varžybose penkis kartus tapo Lietuvos čempionu. „Įmonėje įdarbinau du iš okupuotų teritorijų pabėgusius ir žiaurumus išgyvenusius ukrainiečius, nenoriu, kad mano vaikams Lietuvoje tektų tai patirti, todėl ir remiu Kyjivą“, – paaiškino žemaitis.
Parama Ukrainai Lietuvoje dažniausiai asocijuojasi su viešąja įstaiga „Mėlyna ir Geltona“ bei jos įkūrėju Jonu Ochmanu, mat šis paramą Ukrainos kariams pradėjo vežti prieš dešimtmetį, vos kilus karui Donecke. Tačiau paramą vežti ėmė ir garsaus IT specialisto Algirdo Stonio įkurtas fondas „Pagalbos sparnai“.
Dar mažiau Lietuvos visuomenė žino apie smulkias paramos organizacijas, kurių kelios dešimtys atsirado 2022 metais prasidėjus maštabiškam karui. Pagalbą ėmė vežti net Rašytojų sąjunga, Medžiotojų draugija, Gyvūnų globos organizacijos, o jų atstovai ją iki pat dabar gabena patys.
2,5 metų gyvenant Charkive teko sutikti net tokių lietuvių, kurie pagalbą atvežė visiškai individualiai, aiškindami, jog tokiu būdu nori padėti tolimiems giminaičiams ar seniems bičiuliams. Tačiau prieš metus Kyjivas pasienyje sugriežtino paramos įvežimo taisykles, ir kariams reikalingą įrangą dabar gali įvežti tik oficialios organizacijos.
Kiek Lietuvos organizacijų veža pagalbą, niekas tiksliai nežino, nes vienijančios asocijacijos iki šiol įkurti nepavyko. Manoma, kad tokių nedidelių paramos organizacijų yra virš dvidešimt, kelios paramą veža kas 1–2 mėnesius ir dideliais kiekiais, dauguma metuose 3–4 kartus, o dalis tik 1–2 kartus, viską sutalpinant vienoje mašinoje. Tačiau visi aktyvistai nusipelno pagarbos, nes siekia prisidėti prie Ukrainos pergalės ir eikvoja laiką tos šalies labui.
