Praėjusių metų pabaigoje, nedideliame Pepin miestelyje Wisconsin valstijoje vyko Flyway filmų festivalis (Flyway Film Festival, www. flywayfilmfestival.com). Lietuvišką akį šis festivalis patraukė tuo, jog jame buvo parodytas ir V. V. Landsbergio filmas ,,Kai aš buvau partizanas”. Apie šį festivalį ir lietuviškus akcentus jame paprašėme papasakoti vieno iš pagrindinių organizatorių, Lake Pepin Art & Design Center filmų ir muzikos programų direktoriaus Rick Vaicius.
Praėjusių metų pabaigoje,
nedideliame Pepin miestelyje Wisconsin valstijoje vyko Flyway filmų festivalis
(Flyway Film Festival, www. flywayfilmfestival.com). Lietuvišką akį šis
festivalis patraukė tuo, jog jame buvo parodytas ir V. V. Landsbergio filmas
,,Kai aš buvau partizanas”. Apie šį festivalį ir lietuviškus akcentus jame
paprašėme papasakoti vieno iš pagrindinių organizatorių, Lake Pepin Art &
Design Center filmų ir muzikos programų direktoriaus Rick Vaicius.
– Kaip kilo mintis pradėti rengti Flyway filmų festivalį?
– Per pastaruosius dvejus
metus mes reguliariai Lake Pepin Art Center rodėme įvairius užsienio šalių ir
nepriklausomų kūrėjų filmus. Visa tai labai natūraliai išsivystė į filmų
festivalį.
– Ar tikėjotės, kad jis bus tarptautinis?
– Aš asmeniškai tikėjausi,
kad mes sulauksime ne tik JAV kūrėjų pasiūlymų, tačiau buvau maloniai nustebęs
dėl tarptautinių pasiūlymų kiekio ir kad jų sulaukėme beveik iš kiekvieno
žemyno.
– Ar norite, kad festivalis taptų kasmetiniu?
– Taip, norėtume, jeigu
sulauksime pakankamos paramos iš kino mylėtojų ir rėmėjų.
– Koks pagrindinis festivalio tikslas?
– Mūsų tikslas yra
dvigubas. Pirmiausia sukurti vietą tiek jauniems, kylantiems, tiek jau žinomiems
kino menininkams parodyti savo darbus prieš tai sugebančią įvertinti auditoriją
bei pakviestą žiuri. Antra – suteikti galimybę po festivalio išpopuliarėti.
– Kaip apibūdintumėte savo festivalio motto?
– Oficialaus motto
festivalis neturi. Tačiau jo pavadinimas kilęs nuo to, kad Pepin, WI yra
įsikūręs prie Mississippi upės ir pavasario bei rudens mėnesiais tampa tikru
gamtos stebuklu, kai pradeda migruoti paukščiai. Mūsų festivalio ženklą
(logotipą), kuriame pavaizduotos skrendančios komedijos ir tragedijos figūros,
sukūrė žinomas menininkas Peter Seitz (http://blogs.walkerart.
org/design/2007/10/31/ulmminneapolistracingpeter/). Nenorime į festivalį
žiūrėti pernelyg rimtai ir siekiame, kad visi linksmai praleistų laiką, nors
kai kurių filmų tematika privers ne vieną susimąstyti.
– Kaip Jūs manote, kuo buvimas periferijoje (Pepin, WI) gali pasitarnauti
Jūsų renginiui?
– Nemažai pasaulyje garsių
filmų festivalių yra rengiami gana nežinomose arba neįprastose vietose. Mūsų
vietovė labai graži ir, nors kai kuriems galbūt atrodome kiek nutolę nuo
centro, iš tiesų esame tik už 90 min kelio nuo Minneapolis/St. Paul miesto.
Nors mūsų bendruomenė maža, ji intelektuali: čia gyvena nemažai menininkų,
išsilavinusių žmonių iš visų JAV, ar net iš viso pasaulio.
– Ar tikėjotės festivalyje sulaukti dalyvių iš Lietuvos?
– Nors tikėjausi gauti
filmų pasiūlymų ir iš kitų šalių, tačiau net neįsivaizdavau, kad gausime filmą
ir iš Lietuvos.
– Šiais metais Flyway
filmų festivalyje bus galima išvysti V. V. Landsbergio filmą ,,Kai aš buvau
partizanas”. Kaip manote, kuo šis filmas galėtų patraukti žiūrovų dėmesį ir
kodėl šį filmą derėtų pamatyti?
– Tai labai geras filmas ir
puikus platesniam pasauliui nežinomos šalies kinematografijos pavyzdys. Tai
žvilgsnis į žmonių, susidūrusių su Antrojo pasaulinio karo ir sovietų
okupacijos sunkumais, sielas. Aš manau, kad tai puikus šiuolaikinis pavyzdys,
įrodantis, kokie svarbūs Lietuvos kultūrai yra menas ir meninė išraiška.
– Jūsų nuomone, kuo lietuvių kinematografija išsiskiria iš kitų ir kartu yra
unikali?
– Sunku atsakyti, nes aš
nesijaučiu esąs lietuviško kino žinovas. Čia, JAV ir ypač Vidurio Vakaruose,
nedažnai tenka galimybė pamatyti lietuvišką filmą, nors ir turime progresyvių
erdvių, pvz., U Film Society (University of Minnesota), kuriai vadovauja Al
Milgrom. Mano ankstesnė pažintis su lietuviškuoju kinu buvo Algimanto Puipos
filmas ,,Bilietas iki Tadž Machalo”. Manau, būtų teisinga pasakyti, kad šie du
filmai gimė iš dviejų skirtingų meninių pozicijų.
Turėdamas omeny
europietiškojo kino tradiciją, teigčiau, kad ,,Kai aš buvau partizanas” galėtų
būti palygintas su panašaus tipo filmais, pvz., Klaus Haro ,,Mother of Mine” ir
Pavel Lounguine ,,The Island”. Abu šie filmai yra puikūs europietiškų filmų
pavyzdžiai.
– Kaip V. V. Landsbergio filmas įsilieja į bendrą festivalio vaizdą?
– Tai puikus įrodymas, kaip
skaitmeninės kinematografijos amžius ir internetas padarė dalykus daug
pasiekiamesnius. Šis filmas nebūtų buvęs mums pasiekiamas be interneto, be
galimybės autoriui paversti jį į DVD ir siųsti po visą pasaulį peržiūroms. V.
V. Landsbergis yra menininkas ir pasakotojas su vizija ir aistra. Pasakodamas
savo istorijas, jis jas nuspalvina savo paties, Lietuvos istorijos ir kultūros
spalvomis. Pagaliau Landsbergio filmas puikiai įsilieja į bendrą festivalio
nuotaiką, nes jis vertas varžytis su kitais 182 filmais, kurie buvo atrinkti
rodyti Flyway filmų festivalyje.
– Kuo šis filmas panašus ir kuo jis skiriasi nuo kitų?
– Techniškai kalbant, jis
taip pat gerai pastatytas, kaip ir tie filmai, kurie mus pasiekia iš Los
Angeles studijų. Bet daugeliu atvejų filmas unikalus: lietuviška istorija,
papasakota iš lietuviškos perspektyvos. Kita vertus, šis filmas vertas didesnės
auditorijos. Bent jau tokia mano viltis ir iš dalies šio filmo rodymo
priežastis.
– Ar savo rengiamuose filmų vakaruose Lake Pepin Art & Design Center
esate rodę ir lietuviškų filmų?
– Ne, lietuviškų filmų Lake
Pepin Art & Design Center dar nerodėme. Tikiuosi, kad šią klaidą
ištaisysime. Norėtume parodyti daugiau V. V. Landsbergio ar kitų kūrėjų filmų.
Žinau, jog Lietuvių filmų centras Vilniuje gana aktyviai reklamuoja lietuvišką
kiną ir kino kūrėjus pasaulyje, tikiuosi, kad mūsų vietą jų ,,radaras” irgi
pasieks.
– Jūsų pavardė išduoda lietuvišką kilmę. Kokios Jūsų šaknys?
– Mano tėvas Aloyzas
Vaičius atvyko į JAV po Antrojo pasaulinio karo 1949 metais kaip „išvietintas“
asmuo (DP). Iš Louisianos jis atvyko į Čikagą ir po kelių metų tarnystės
armijoje per Korėjos karą jis apsistojo Čikagoje, kur susipažino su mano olande
motina. Aš gimiau Arnhem, Nyderlanduose 1962 m., o po kelių metų sugrįžome
gyventi į Čikagą.
Kai buvau vaikas, mano tėvo
šeima visada man atrodė mįslinga ir niekada apie ją daug nekalbėdavome.
Sulaukęs paauglystės, pradėjau klausinėti apie savo lietuvišką kilmę ir
lietuvišką šeimą, pradėjau pamažu suvokti skausmingą savo tėvo paauglystę ir
jaunystę. Gimnazijoje pradėjo formuotis mano politinės žinios ir aš pradėjau
skaityti apie Lietuvą viską, kas man tada papuolė po ranka: tiek knygas, tiek
spaudą. Kai mano tėvas atnaujino ryšius su savo šeima Lietuvoje aštuntojo
dešimtmečio pabaigoje, tai buvo tikras lūžis mums abiems. Pirmą kartą į Lietuvą
nuvykau 1992 metais aplankyti tos šeimos pusės, apie kurią labai mažai žinojau.
Su manim elgėsi taip, tarsi būtų pažinoję mane visą gyvenimą.
Apie save galvoju kaip apie
lietuvį ir olandą, nors giliai širdyje, aš turbūt esu tikras amerikietis. Aš
tikiuosi, kad esu amerikietis, kurio pasaulėžiūra yra nuspalvinta bent
keletu tų pačių dalykų, kuriais pasižymi ir V. V. Landsbergio pasaulėžiūra.
– Ačiū už pokalbį.
