Prievarta neveda niekur, kad ir kaip ją kartais, regis, dėl gėrio patiems „nesusipratėliams“ knieti naudoti. Tai ypač galioja, kai kalbame apie kitaip nei mes manančius ar gyvenančius. Prievarta ne būtinai yra tiesioginio smurto forma, tai gali būti elementarus įvertinimas mokykloje balais už tai, kaip gerai sugebėsi išmokti „teisingą“, sakykim, istorijos versiją.
Nėra prasmės svarstyti, iš kur kyla prievarta, ar iš prigimties, ar iš visuomenės, ar bet kokios formos valdžios siekimo, o gal net iš religijos, kai ji paverčiama ne tikėjimu, o politika. Juk niekada nebuvo tokių žiaurių ir absurdiškų karų, kaip dėl religijos. Vienintelė iš didžiųjų religijų, kuri nekariavo „šventų“ karų – budizmas.
Mes, lietuviai, o ypač mūsų proseneliai, savo „kailiais“ patyrėme, ką reiškia būti „kitokiais“. Plienu, ugnimi ir kryžiumi mums išmušinėjo savastį. Simboliška (nemanau, kad atsitiktinumas), jog pirmieji kryžiai ir bažnyčios dygo ten, kur, spėjama, buvo išskirtinės senajam kultui vietos.
Vėliau, jau integravus į europinę kultūrą, ir Lietuvai krikščioniškų šalių sąraše tenkant paskutinei vietai (Lietuva istoriniame piešinyje net buvo pavaizduota tarp krikščioniškų šalių einanti paskutinė), dar šimtus metų proseneliams teko ieškoti kelių, kaip neištirpti vienodinančioje europinėje, o vėliau ir pravoslaviškoje kultūroje. Nei vienoje, nei kitoje kitokiai savasčiai vietos nebuvo, nėra ir nebus. Deja, bet prievarta retai kada užleidžia vietą supratimui, nors, kai išmintis vis tik įveikia inerciją, ji sukuria nepalyginamai didingesnius rezultatus, nei smurto kelias. Mohandas (Mahatma) Gandis, viena iš iškiliausių modernaus pasaulio istorijos asmenybių, atėjęs ant Indijos kranto, iš jūros vandens ėmė garinti druską. Jis sakė, kad tas druskos žiupsnelis sugriaus Britų imperiją. Vėliau, senuoju indams būdu ėmė austis drabužius, kad įrodytų, jog indai gali gyventi be britų audinių. Audė medžiagą, o išaudė laisvę. Ne tankai, ne milijonai kareivių, ne bombos bažnyčiose ar miestų šiukšliadėžėse, bet sąmoningumas, taikus pilietinis pasipriešinimas nuo britų atskyrė brangakmeniu imperijos karūnoje vadinamą Indiją ir sugriovė vieną didžiausių žmonijos istorijoje imperijų.
„Laukiniai“, panašiais epitetais mėgo vadinti taikiai savo šaliai laisvės siekiančius indus ir M.Gandį britų elitas ir rasistinių pažiūrų neslėpęs anglų premjeras Vinstonas Čerčilis, išsikovojo laisvę. Ir tas rasizmas buvo ne tokių nekaltų pažiūrų, kurios šiandien represinio „politinio korektiškumo“ laikais apskelbiamos rasistinėmis. Tikrų, niekinančių ne Vakarų civilizaciją.
M. Gandžio pavyzdys tolimas ir mūsų realybei netinka? Kodėl? Nemanau, kad Lietuvoje, jei į 1991 metų kruvinus įvykius mūsų tauta būtų atsakiusi karu, pogromais ir kitu smurtu, būtume turėję valstybę.
Kitas klausimas, ar laisvė ekonomiškai apsimoka. Yra dalykų, kurie neįvertinami, o todėl sakoma, kad neįkainuojami, bet tų neįkainuojamų „dalykų“ per prievartą primesti kitiems taip pat negali. Manau, kad didelė dalis lietuvių nelaimingumo kyla iš nuolatinio „laužymo“, agresyvios, netoleruojančios kitos nuomonės retorikos, iš „būtinybės apsaugoti ir parodyti kryptį“. O ir tas „apsaugojimas“ reiškiasi dviem nepajudinamais postulatais, prievartos formomis – „uždraust“ ir „nubaust“.
Teisingumo nebūna ten, kur nėra diskusijų, o tik represinis primetimas vienos „tiesos“, vienų taisyklių. Todėl ir emigruoja, prasigeria, žudosi lietuviai, kai laisvė yra paminama, kai tikrieji „tiesą“ nešančiųjų kėslai būna „baltais siūlais“ siūti. Nemanau, kad verta plėstis į tai, jog valstybėje, kurioje nėra visuomenės, o tik grupių interesai, kūrybiškumo, gyvybingumo nebus. Kūrybai, tiek dvasinei, tiek ekonominei, tiek pilietinei reikia laisvės. Nebus kūrybos – nebus ir žmoniškumo, kūrybos nereikalauja tik vergovė, gyvulio darbas. Nebus laisvės – liks amžinas pasmerkimas visose gyvenimo srityse kentėti ir, kaip sakoma, pralaimėti konkurencinę kovą. Be laisvės liks tik tuščios formos, kaip, kad apsirėdžius tautiniais kostiumais lipti į nuniokotus piliakalnius ir traukti himno žodžius net neįsiklausant, o ką gi jie reiškia? Dar, kad atrodytų šventiškiau, bus galima paleisti spalvotų balionų į padanges, o vėliau spėlioti, o kas gi nutiko, kad į valstybinius minėjimus ateina vis mažiau žmonių, kodėl per valstybei svarbiausias dienas neplevėsuoja vėliavos prie daugybės namų…
Mūsų valstybės himnas vos ne vienintelis Europoje, kuriame nešlovinami nei valdovai, nei minimas Dievas. Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ – odė laisvei. Jo prasmė atrakinama tik per raktažodį „laisvė“, kiekviena giesmės eilutė skirta laisvam žmogui, nei viena eilutė neįmanoma, jei žmogus nelaisvas. Tad:
„Lietuva, Tėvyne mūsų“…
