Jeigu buvusioje Tumų sodybvietėje vėl iškiltų „dviejų galų“ namas, Vaižganto paminklą iš čia tektų kažkur iškelti
Lietuvos Respublikos Seimas 2019-uosius paskelbė Vaižganto metais. Juk būtent tų metų rudenį bus minimos mūsų kraštiečio lietuvių literatūros klasiko, tautos švietėjo, blaivybės puoselėtojo, visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimimo 150-osios metinės. Minint tokį iškilų jubiliejų, be jokios abejonės, bus sugrįžtama į rašytojo pradžių pradžią, į jo gyvenimo ištakas, prisimenami vaikystės aidai.
Vaižganto vaikystės ir ankstyvos jaunystės pėdsakus iki šių dienų išsaugojo jo gimtasis Malaišių kaimas, esantis Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos pakraštyje, prie pat „rubežiaus“ su Rokiškio rajono Kamajų seniūnija.
Vaižganto kūryboje neretai galima užtikti gimtojo sodžiaus pavadinimą, apie Svėdasų kraštą ir Malaišius bei Tėviškės žmones visuomet atsiliepiama tiktai pačiais gražiausiais žodžiais. O kūrybiniame cikle „Iš atsiminimų“ rašytojas pabrėžė:
„Aš čia gyvenau gamtos padavimų įspūdžiais ir taikių žmonių meile. Tie veiksniai sudarė mano sielą, jais ir tegaliu save išaiškinti. Mano raštų tipai, vietų vardai, aprašymai ir padavimai iš čia semti, ne pramanyti…“
Malaišiuose daug kas primena Vaižgantą ir jo kūrybą. Per tuos trejus metus, likusius iki šio Aukštaitijos ir visos Lietuvos kūrybos milžino jubiliejaus, čia atsiras dar daugiau meninių akcentų, simbolių. Netgi yra tikimybė, kad už akmeninės tvoros vėl iškils ir Tumų gryčia, kurios šičia seniai nebėra…
Savo prisiminimuose „Trys seserys-trys dramos“ Vaižgantas su grauduliu rašė apie savo brolį Joną Tumą, kuris „pralaimėjo tėviškę iki paskutiniojo kiemo akmenėlio“. Taip jau likimas lėmė, kad trobesius ir žemę gimtajame Malaišių kaime paveldėjo ir čia ūkininkavo rašytojo brolis Jonas Tumas. Trys rašytojo seserys ištekėjo ir apsigyveno kitur, pats Vaižgantas, pasirinkęs kunigo kelią, gyveno įvairiose Lietuvos vietovėse ir tiktai progai pasitaikius, užsukdavo į Svėdasų kraštą, trumpai aplankydavo tėviškę jau kaip svečias. Tačiau Jonui Tumui nebuvo lemta išsaugoti tėviškę. Aplankęs Žemaitijoje- Mosėdyje- brolį vikarą Juozą Tumą, sutiko parvežti į Svėdasų kraštą kunigėlio įduotą draudžiamos lietuviškos spaudos lagaminą. Deja, netikėtai knygnešiu tapęs malaišietis ūkininkas kelionės metu įkliuvo caro žandarams. Dėl to didelių nemalonumų patyrė ir jaunas kunigas Juozas Tumas- Vaižgantas, jis buvo tardomas, persekiojamas, klebonijoje atliekama krata. Vargais ne galais lietuviškos spaudos platintojui Vaižgantui pavyko bausmės išvengti, o štai jo brolis Jonas Tumas, sugautas su įkalčiais, trejiems metams buvo įkištas už grotų ir kalėjo žiaurumais garsėjusiame Sankt Peterburgo kalėjime „Kresty“, paskui ištremtas ilgiems metams į Besarabiją (dabar Moldova). Likus Malaišiuose vienai Jono Tumo žmonai su būreliu vaikų sunkiai sekėsi ūkininkauti, teko lįsti į skolas. Ištrėmus vyrą, paskui jį ryžosi patraukti ir šeima. Taigi, buvo nuspręsta trobesius ir žemę Malaišiuose parduoti.
Vėliau Vaižgantas prisiminimuose parašys tokias eilutes: „…nė žymelės, kur buvo graži ir turtinga Tumų sodyba, kur stovėjo daug trobesių, augo sodas ir medžiai, kur kluonas ir du šuliniu. Tai labai skauda atminus; lyg tau kas būtų praeitį išrovęs. Atminimui beliko tai, ko sugriauti negalima- gamtos paminklai, aprašytieji „Pragiedruliuose“…
Tumų sodybą tuomet, prieškario laikais, nusipirko, pastatus nusigriovė ir perstatė juos netoli nuo Malaišių esančiame Kamajų parapijos Kalvių kaime to sodžiaus gyventojų Kepalų šeima. Vaižgantui mirus, 1933 metų pavasarį Kunigiškių kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto pradžios mokyklos mokiniai kartu su mokytoju Juozu Jokšu Malaišiuose, kur stovėjo Tumų gyvenamasis namas, pasodino ąžuoliuką ir liepaičių, klevų. Po kurio laiko tarp šių medžių buvo pastatytas skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas akmeninis Vaižganto biustas. Vėliau, jau kolūkmečiu, Tumų sodybvietė buvo aptverta medine tvora, biustas pakeltas ant silikatinėmis plytomis sumūryto ir granitiniu tinku aptinkuoto postamento. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, gerokai pakito ir Tumų sodybvietės vaizdas. Vietoje medinės aplūžusios tvoros pagal kraštiečio dabar jau šviesios atminties architekto Broniaus Kazlausko projektą buvo išmūryta iš Malaišių laukų surinktų akmenų tvora, sumontuotos ir metalinės tvoros konstrukcijos. Rašytojo biustas pakeltas ant originalaus juodo granito postamento. Svėdasų seniūnijos rūpesčiu, padedant anykštėnams komunalininkams, svėdasiškiams miškininkams keletą kartų apgenėti aukštaūgiai medžiai, juosiantys Tumų sodybvietę. Pastaraisiais metais Vaižganto tėviškė gerokai pasikeitė, išgražėjo, pasipildė ir meniniais akcentais. Čia iškilo svėdasiškio menininko Aleksandro Tarabildos sukurtos medžio skulptūros, įprasminančios Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjus. Iš Utenos krašto kilęs Vilniuje gyvenantis tautodailininkas, gamtos mokslų daktaras doc. Romualdas Šimkūnas iš ąžuolo išskobė dailų kryžių. Tas pats menininkas, paskatintas svėdasiškio mokslininko, biomedicinos mokslų daktaro doc. Juozo Lapienio, pagamino menišką užrašą, paženklinusį Vaižganto kūryboje aprašytą, išgarsintą akmenį, Juodžiaus kelmu vadinamą, o šių metų rudenį medžio lentoje įvardijo link Malaišių vedančią 120 liepų alėją, pasodintą 1989 metų rudenį, minint Juozo Tumo-Vaižganto 120-ąsias gimimo metines. Šių dviejų kūrybingų žmonių iniciatyva kryžkelėje netoli Malaišių iškilo originali medžio kompozicija, skirta įamžinti šią dar nuo sėlių laikų žinomą istorinę vietovę.
Taigi, tokį vaizdą dabar mato į Malaišius atvykstančios ekskursijos, pavieni Vaižganto kūrybos gerbėjai, daugelį metų rugsėjo mėnesį čia susirenkantys populiaraus respublikinio renginio-„Vaižgantinių“ dalyviai.
O štai pastaruoju metu jau pradėta puoselėti viltis atkurti Malaišiuose Vaižganto gimtąją trobą. Tokią mintį išsakė per šiųmetines „Vaižgantines“ rugsėjo 17-ąją naujasis- jau penkioliktasis respublikinės literatūrinės Vaižganto premijos laureatas publicistas, rašytojas, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios kunigas, vienuolis pranciškonas (OFM), katalikų radijo stoties „Mažoji studija“ vadovas Julius Sasnauskas. Atvykęs į renginį ir sužinojęs, kad Tumų namas iki šių dienų išlikęs Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos Kalvių kaime, prie mikrofono tardamas padėkos žodį už įteiktą Vaižganto premiją kunigas pakvietė visus „susimesti pinigėlių, atpirkti tą už kelių kilometrų esančią Tumų buvusią trobą ir atstatyti ją Malaišiuose“. Daugeliui „Vaižgantinių“ dalyviui tokia mintis labai patiko, o kai kas jau pradėjo rimtai mąstyti apie tokio pasiūlymo įgyvendinimą.
Ypač entuziastingai šios misijos ėmėsi keli svėdasiškių draugijos „Alaušas“ aktyvistai. Pats sumanymas sugrąžinti į gyvenimą tiesą ir atstatyti Vaižganto gimtąjį namą tikrai vertas dėmesio ir sveikintinas. Tiktai ar realiai įvykdomas? 
Verta būtų net pagalvoti, ar tikrai būtinai reikėtų atpirkti tą Kalviuose stovintį namą ir jį atstatyti Malaišiuose? Ši troba jau buvo ne kartą perstatoma, pertvarkoma, remontuojama, tad autentikos mažai ir belikę. Gal būtų tikslingiau Vaižganto gimtinėje pagal senas nuotraukas, brėžinius, planus (jei tokių muziejuose, archyvuose yra išlikusių) pastatyti visai naują medinę „dviejų galų“trobą, lygiai panašią į tokią, kokia priklausė Tumų šeimynai ir stovėjo Malaišių kaimo pradžioje. Juolab, kad Svėdasų krašte veikia net keletas medienos supirkimu ir perdirbimu užsiimančių firmų, kurios galėtų tokiam kilniam ir prasmingam tikslui paaukoti statybinės medžiagos. Be abejo, atsirastų ir meistrų, sugebėsiančių tokį namą pastatyti.
Bet tai, tik „viena medalio pusė“. Tumų sodybvietė Malaišiuose- kultūros paveldo objektas, tad prieš ką nors statant, konstruojant, montuojant teks viską derinti ir gauti leidimus iš atitinkamų institucijų. Tad, dar nežinia, ar kultūros paveldo pareigūnai leis atstatyti (pastatyti) Vaižganto gimtąjį namą? Jeigu namas bus statomas, kur tuomet bus iškeltas skulptoriaus B. Bučo sukurtas Vaižganto paminklas? Atliekant statybos darbus, tektų išpjauti didžiąją dalį, jei ne visus medžius, kurie daugiau kaip aštuoniasdešimt metų puošia šią sodybvietę. Ar gamtosaugininkai, želdinių specialistai leis išpjauti sveikus, tvirtus, išlakius, gražiai bujojančius medžius? 
Tuoj po „Vaižgantinių“, kurių metu ir buvo pagarsinta iniciatyva atstatyti Vaižganto gimtąjį namą, atsirado žmonių, pritariančių tokiam sumanymui ir norinčių paaukoti pinigų.
Todėl Tumų sodybos atstatymo ar pastatymo iniciatoriams tikslinga pirmiausia sudaryti organizacinį komitetą, banke atidaryti specialią sąskaitą ir apie tai informuoti visuomenę. Aukų rinkimas turėtų vykti skaidriai, aiškiai, viešai, kad visi aukotojai žinotų, kokiems konkretiems darbams ir tikslams panaudojami jų pinigėliai.
Šio Aukštaitijos ir visos Lietuvos nusipelniusio žmogaus 150-osioms gimimo metinėms pažymėti būtų tikrai graži ir prasminga dovana- jo gimtojo namo Malaišiuose atkūrimas. Laiko iki jubiliejinių metų dar yra. Todėl be jokio skubėjimo, forsavimo, rimtai apgalvojant, devynis kartus „pamatuojant“ ir tik dešimtąjį „nukerpant“, derinant su atitinkamomis instancijomis, sutelkus rėmėjų būrį tikrai galima būtų įgyvendinti ir šį Vaižganto kūrybos gerbėjus sudominantį sumanymą.
Nuotraukos iš Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus fondų
