Medžiai kapinėse – ir grožis, ir vargas

Vienos nuomonės nebus niekada

Andrioniškio seniūnijos seniūnas, ekologas Rolandas Lančickas sakė, jog ši tema yra „amžina diskusija“.
„Ypač Andrioniškiui tai aktualu, nes Andrioniškio kapinėse – bene daugiausia medžių, todėl su žmonėmis nuolatos vyksta diskusija. Vieni nori juos nupjauti – tai pasvirę, tai spygliai, lapai krenta, o kiti pyksta, kam medis nupjautas.
Prieš porą metų nupjovėme skilusį medį, nes jis kėlė grėsmę kapavietėms ir buvo pasipiktinusių žmonių, kurie klausė, ar tikrai to reikėjo. O tokių atvejų, kai prašo, kad medį nupjautume, ne vienas. Vienas žmogus į seniūniją eina gal 3 ar 4 metus ir sako, kad medis „šiais metais jau tikrai grius“. Vieningos nuomonės nėra ir manau, kad mes prie jos neprieisim niekada“, – kalbėjo R. Lančickas.
Seniūnas sakė, kad jam pačiam kapinėse medžiai netrukdo, atvirkščiai – jie suteikia užuovėją, vasarą saulė nenudegina gėlių.
„Esu matęs, pavyzdžiui, Latvijoje kapines beveik miškuose. Man jos jaukios, gražios. Man gražiau, nei plikas laukas, medis duoda gyvybės.
Kiekvienais metais einame į kapines, medžius vertinam. Ir dabar prie kapinių tvoros yra visiškai nudžiūvęs, užpultas tipografo, medis. Tokį pjauti turėsime. Kažkuriais metais kelis medžius tipografas buvo užpuolęs, todėl, norėdami išsaugoti kitus medžius, pažeistus iš karto nupjovėm.
Dabar dauguma seniūnijų medžių yra inventorizuoti, arboristų sužymėti, surašytas jų amžius, būklė. Norint nukirsti medį, reikia rašyti prašymą savivaldybės administracijai. Medis turi būti pažeistas, vabalų paveiktas, nes sveiko kirsti negalima. Nors žinoma, galima padaryti ir taip, bet žmonės, savivaldybė, turės susimokėti atkuriamąją vertę“, – pasakojo Andrioniškio seniūnas.
R. Lančickas sakė, jog yra buvęs atvejis, kuomet vėtros nulaužta medžio šaka kliudė šalia esantį paminklą, jį nuskėlė.
„Žmonėms nuostolio padarė, diskutavome, kad tokius dalykus galėtų draudimas drausti, bet jie to nesiima.
Tačiau tokie dalykai – force majeure, taip gali ir prie namų atsitikti. Tokių atvejų dažnai nepasitaiko, sveikas medis nevirsta kiekvieną dieną šiaip sau. Vienintelė išeitis, jei norime apsisaugoti, būtų visur viską pjauti plynai“, – nuomone pasidalijo R. Lančickas.

Kapinėse medžiai pridaro rūpesčių

Kurklių bendruomenės pirmininkė Elena Dedelienė „Anykštai“ sakė, jog medžiams kapinėse – ne vieta, jų amžinojo poilsio vietoje galėtų būti tik keletas.
„Mano nuomonė tokia – kol augalas mažiukas, jis visur puošia. Ir medžiai, ir spygliuočiai yra labai gražu. Bet kai ateina ruduo, kai medžiai užauga dideli, tai tiems, kurie kapus turi prie medžio (mano kapai Kavarske taip pat yra po medžiu), tai vargas ant vargo. Visi kapai papilti lapais – kai nuvažiuoji, pusę dienos reikia prie vieno kapo dirbti“, – savo patirtimi dalijosi E. Dedelienė. Ji teigė, kad vasarą, kol medis žaliuoja, yra gražu, tačiau rudenį žmonėms jie pridaro daug rūpesčių.
„Ypatingai kaimo vietovėse, kur kapų nebėra kam prižiūrėti. Yra kapų prižiūrėtojai, bet jie irgi ne visagaliai, dirba darbo laiku. Po savaitgalio rudenį ateina kaip nedirbę – vėl viskas iš naujo.
Man atrodo, kapus puošia kur ne kur medis, o šiaip – žmonių vargas. Didelis dėmesys dabar kapams – žmonės eina, tvarko. Nuomonių yra įvairių, bet tokia yra mano“, – teigė pašnekovė.
Beje, E. Dedelienė sakė, kad Kurklių seniūnija įvykdė žmonių prašymą ir daug medžių šiose kapinėse išpjovė.
„Dabar eini per kapines, jauti malonumą. Būdavo tiek spyglių, ypatingai maumedžių. Žmonės ant kapo pila akmenukus, tai įsivaizduokit, pavasarį juos susirenka, veža prie upės, plauna… Dabar ramu, gražu“, – kalbėjo Kurklių bendruomenės pirmininkė.

Medis – savotiškas mirusiojo pagerbimas

Visuomenininkas, dailėtyrininkas Dalius Baltranas prieš pat Vėlines išreiškė susirūpinimą dėl Anykščių senosiose kapinėse nupjautų tujų. Anykščių medžiais, želdiniais aktyviai besirūpinantis vyras įsitikinęs: dabar svarbiausia vartotojiškumas, o ne medis, kuris kadaise kapuose buvęs šventas.
„Išsiaiškinau, kad tujos, pasirodo, nėra saugomi želdiniai. Nesvarbu, kad tai yra brandi, sena tuja, turinti formą, išraišką, daranti įtaką bendram kapinių siluetui. Pasirodo, ji gali būti nukirsta be jokio leidimo, nors šiuo atveju tie žmonės, kurie jas nupjovė, vis tiek turėjo kreiptis į specialistą ir gauti leidimą, nes kapinės priklauso savivaldybei, – apie senosiose kapinėse nupjautas tujas kalbėjo D. Baltranas. – Tujos visą laiką buvo sodinamos kaip kompaktiški augalai, kurie neišsišakoja, neužima daug vietos, sukuria estetišką atmosferą, rimtį. Jos – tokie šiaurietiški kiparisai.“
„Anykštos“ portale pasidalijus D. Baltrano darytomis nupjautų tujų nuotraukomis, beveik visi komentatoriai džiaugėsi, jog medžiai buvo nupjauti. Pasiteiravus, ką jis galėtų šiems žmonėms pasakyti. D. Baltranas kalbėjo:
„Jei jie taip galvoja, kai pasilaidoja savo artimuosius, tegu ten nesodina medžio, kad po to nereiktų jo kirsti. Bent iš pradžių nereiktų daryti klaidų, kad neprireiktų tokių baisių korekcijų. Nukerta medį, o tas medis – ir šalia kitų kapų. Koks tuomet susikuria bendras vaizdas? Dabar, per Vėlines, ypatingai daug žmonių ateis į kapines – kaip tiems, kurie gerbia, myli medį, tai matyti? Juk medis – savotiškas mirusiojo pagerbimas. Apskritai, seniau žmonės galvodavo, kad medžiuose vėlės įsikūnijusios, kad sielos per Vėlines ateina ant šakų pasėdėti. O dabar į medį žiūrima kaip į grėsmę, į šiukšlyną, antkapių akmenų kilnotoją. Viskas yra sutelkiama į kapo vertę – akmenį, už kurį sumokami pinigai.“
Pasiteiravus, ar tie medžiai, kurie kapinėse auga jau seniai, turėtų likti, anykštėnas teigė, kad, jo nuomone, jų nereikėtų liesti.
„Ypatingai senosiose kapinėse, kur yra labai seni medžiai, kurie sukuria ypatingą atmosferą, kurie yra istorijos dalis. Medžiai buvo sodinti ir kaip estetinė dalis, ir mirusiajam atminti. Dabar yra naujos Anykščių kapinės, kuriose niekas nesodinama – krūmai, krūmokšniai, kuriuos galima greitai išrauti. Atsiradęs vartotojiškumas, apie kurį anksčiau žmonės negalvojo. Pasodino medį – medis šventas, ypatingai ant kapo. Manau, kad jei esi senose kapinėse, kur yra medžiai, turi gerbti bendrą kontekstą. Pavyzdžiui, Vilniuje yra kapinės ant kalvos, kurios visos apaugusios medžiais, kurie formuoja tarsi kapinių mišką. Ir niekas tų medžių nekerta, iki šiol laidoja žmones. Viskas suformuota labai gražiai, organiškai.
Reikia atsižvelgti ir į tai, kokie tai medžiai, ar jie iš tiesų nekelia pavojaus, bet juos reikia tiesiog prižiūrėti, nes jei medis sveikas, nekelia grėsmės, jis turi būti išsaugotas. Nesvarbu, kad jis kelia tą akmeninę plokštę…
Kai medžiai naikinami, paliekami tik paminklai, kapinės praranda pusę savo vertės, grožio, žavesio“, – kalbėjo D. Baltranas.

Lietuviai pagarbiai žvelgė į medžius šimtmečiais

Dr. Jolanta Zabulytė, kryždirbystės tyrinėtoja, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto docentė, etninės kultūros dėstytoja „Anykštai“ sakė, jog, kiekvieną kartą matant pjaunamus kapinių medžius, „skausmingas klausimas suspaudžia širdį“.
„Kas nutiko lietuviams, miškų tautai, kad medis tapo priešu? Šiandien mūsų godumo nenumaldo žudomi senieji ir net jauni miškai, o buvę jaukios, senų medžių ošimu apgaubtos miestų, miestelių ir kaimų kapinės vis dažniau tampa granito plokščių dykromis…“ – apgailestavo dr. J. Zabulytė.
„Ne kartą fotografuojant senųjų kapinių paminklus, bendraujant su prie kapų triūsiančiais žmonėmis, išgirsdavau jų aimanas, kad seni medžiai trukdo, nes meta lapus, kankorėžius barsto, nuo stipresnio vėjo nulūžę šakos akmens paminklą gali suniokoti. Paklausus, ar lapai ir kankorėžiai trukdo mirusiajam, neturi ką atsakyti, nes niekad apie tai nepagalvojo, o pasiteiravus, kur norėtų amžino poilsio atgulti – senose, medžiais apaugusiose kapinėse, ar plynėse įkurtose naujosiose, vienbalsiai sako, kad ne, tik ne naujose, nes ten nejauku ir saulė augalus išdegina, su laistytuvu kasdien nepribėgiosi… Tad keldami pjūklą prieš apsiginti negalintį gyvą medį, paklauskime savo širdies, ar tikrai dėl menkaverčių, tik praktiškumą liudijančių priežasčių (lapai, kankorėžiai, paminklo apgadinimas) turim teisę aukoti ne tik jaukumą teikiantį, bet ir amžiną gamtos bei žmogaus cikliškumą (iš mirties į gyvybę ir atvirkščiai) įprasminantį medį?“ – retoriškai klausė etninės kultūros dėstytoja, dr. J. Zabulytė. Ji sakė, kad stebina ir tai, kad kapinių medžiai dažnai trukdo senoliams.
„Jie turėtų atminti vaikystės, jaunystės ir net vėliau matytą kitokį santykį su kapinių augmenija, nes šis pjovimo „vajus“ – naujas reiškinys. Ilgus šimtmečius lietuviai pagarbiai žvelgė į medžius, todėl kitoks buvo santykis ir su kapinių augmenija, nes tai kitas, tik mirusiųjų pasaulis, tad viskas, kas jame yra, gyviesiems nepriklauso. Močiutės juk sakydavo, o ir tautosakoje dažnai randame, kad nieko negalima iš kapinių imti, nes tai priklauso mirusiajam ir šis ateis pasiimti, nebuvo pjaunama ir kapinių žolė, nes tai „mirusiųjų plaukai“, negalima ir krūmų, medžių kirsti, nes tai kita mirusiojo forma (religijotyroje tai vadinama metempsihoze), todėl pjaunant ant kapo ar prie jo išaugusį medį iš jo bėga kraujas… Todėl neatsitiktinai senosios kapinės apaugę senais medžiais ne dėl nepriežiūros, o dėl savitos, Lietuvai būdingos tradicijos, kurios ištakos siekia ikikrikščioniškuosius laikus, kai artimieji buvo laidojami šventuosiuose gojuose. Tokius senuosius kapelius galima daug kur pamatyti Lietuvoje važiuojant magistralėmis arba vietiniais keliais, – tai išnykusius kaimus pakeitusių arimų panoramoje iškylančios kalvos su senų medžių (gana dažnai pušų) „gojais“. Apie tai galėčiau pasakoti daug, tik ar išgirs kas?
Medis gyvas, jis ne tik gamtos, jis ir mūsų pasaulio dalis, tik nemoka kalbėti, todėl negirdim jo raudos, kai pjūklas artinas prie kūno…“, – kalbėjo kryždirbystės tyrinėtoja dr. J. Zabulytė.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas