Melioratoriai nuolat blaškomi kraštutinumų

Bronislovas Laurikėnas – pelnytai vadinamas Anykščių melioratorių patriarchu. Anykščių rajono laukus jis pradėjo melioruoti 1961-aisiais, kai dauguma mūsų skaitytojų dar nebuvo gimę ir šį darbą dirba iki šiol. „Anykštos“ pakalbintas UAB“Anykščių melioracija“ direktorius B.Laurikėnas teigė, kad melioratoriams nė vienas laikmetis nebuvo ypač geras.

-Melioracijoje dirbti pradėjote per patį jos piką, 1961-aisias, taigi didžiojo žemdirbio Nikitos Chruščiovo laikais. Kokia buvo tada rajono melioracijos įmonė, kokie darbai?

 -Turėjome brigadinius namelius, kai kas iš darbininkų juose ir nakvodavo. Tačiau dauguma buvo vežiojami autobusais. Melioracijos pikas – ne mano darbo pradžioje, o kiek vėliau. Pas mus dirbo 700 žmonių, didesnė Anykščių įmonė buvo tik vyno gamykla. Įmonė turėjo ne vieną, ir ne du, ir ne penkis autobusus, galybę technikos. Melioruojami laukai buvo 200, 300, 500 ha ploto. Žemės ūkio klausimas buvo ypatingai užaštrintas, todėl melioracijai buvo skiriamas išskirtinis dėmesys.

-Regis, ir algos melioratorių buvo labai geros…

-Labai geros. Darbininkai uždirbdavo ir 300, ir 500 rublių. Dar būdavo vadinamieji tryliktieji atlyginimai, pabaigus konkretų objektą -premijos. Kai dirbau baro vadovu, kuriam buvo pavaldūs 150 žmonių, kažkuriais metais buhalterė suskaičiavo, kad mano alga didesnė nei įmonės viršininko. Net pačiam nesmagu pasidarė.

 – Kaip tarybiniai melioratoriai maitinosi?

– Puikiai. Melioruojant kolūkių žemes – melioratorius turėjo maitinti kolūkis. Pristatydavo karštą maistą, kurio kokybę kontroliavo visokios higienos tarnybos.

 -Melioratorių darbas iš esmės yra sezoninis. Buvo samdomi sezoniniai darbininkai.

– Kažkuriuos darbus buvo galima atlikti ir žiemą. Kita vertus, žmonės, dirbantys su technika, žiemą ją remontuodavo, o darbininkams ieškodavome darbo, pavyzdžiui, krūmų kirtimas. Žodžiu, kolektyvas darbo turėjo kiaurus metus.

 – Sąjūdžio metais imta šaukti, kad melioratoriai suniokojo pusę Lietuvos…

– Melioratoriams nė vienas laikmetis nėra buvęs geras. Tarybiniais metais turėjome daug darbo, buvo beprotiški planai ir, norint juos įvykdyti, reikėjo dirbti 8 dienas per savaitę ir 25 valandas per parą… Ne daug kam rūpėjo, kad kokį namelį galima melioruojamam lauke palikti ir natūralaus upelio išsaugojimas nebuvo reikšmingas. Aš girdėdamas nurodymus kartais klausdavau – negi jų traktoristai neturi vairolazdžių, jog negalės net truputį į šalį pasukti. Anais laikais iškirsti 10 ha miško – buvo juokų darbas. Atgavus nepriklausomybę į valdžią atėjo muzikantai, literatai ir biologai. „Čia buvo žilvitis – po kuriuo rašiau eiles…“. Gerai, kad rašei, bet Lietuva juk – žemės ūkio kraštas. Žodžiu, pradžioje buvo vykdoma beatodairiška melioracija, o paskui melioracija beatodairiškai ignoruojama. Regis, 2000-aisiais metais visos Lietuvos melioracijos darbams buvo skirta gal 20 mln. litų. Tai lašas jūroje. Prasidėjus europiniam finansavimui, situacija kiek pagerėjo. Tačiau Lietuvoje vis dar nėra melioracijos strategijos, apskritai Žemės ūkio ministerijoje nėra žmogaus, su kuriuo galėtum kalbėtis apie melioraciją. Senių jau nebėra, o jaunimas žiūri tik į Briuselio direktyvas.

– Kuriame sovietmečio laikotarpyje yra dabartinė rajono melioracijos įrenginių būklė?

– Na, nėra kaip palyginti. Tarybinės drenažo sistemos garantinis laikotarpis – 25 metai. Jau devintajame dešimtmetyje buvo dalis drenažo rekonstruojama. Kas liko nerekonstruota, žinoma, yra su seniai pasibaigusiomis garantijomis. Bėda, jog likę apleisti melioracijos grioviai dabar ne tik neatlieka melioravimo funkcijos, atvirkščiai – jie veikia kaip kokie drėkinimo įrenginiai. Svarbiausia yra įdiegti valdininkams supratimą, jog grioviai ar pralaidos yra hidrologiniai įrenginiai, kurie privalo atlikti savo funkcijas.