Mes jūsų laukiam (Rievės. 2024 10 31)

Jolanta VAZBUTAITĖ

Džeromas Deividas Selindžeris kadais rašė – negali liautis mylėjęs žmogaus vien todėl, kad jis numirė. Ypač, jei jis buvo geresnis už visus gyvuosius. Žinoma, nebūtina būti už visus geresniam, kad tave ir po mirties mylėtų, kad prisimintų. Kartais užtenka ir vieno gero poelgio. Vienos smulkmenos.
Mano močiutės brolis – dėdė Stasiukas – kadais padovanojo man „broškę“. Ji buvo tokia graži, su švytinčiais stikliukais, persiliejančiais visom įmanomom spalvom. Man buvo treji. Tai buvo mano pirma „suaugusi“ dovana. Jaučiausi tokia dėkinga Stasiukui, kad jis mane suprato. Aš nenorėjau būti vaikas. Norėjau užaugti, norėjau laisvės… Ta segė man tarsi kuždėjo: „Greitai, jau greitai“.

Galvoju apie Stasiuką, įsivaizduoju, kaip jis eina į parduotuvę, kaip apžiūrinėja prekes ir svarsto, kas galėtų patikti trejų metų mergaitei.
Stasiuko seniai nėra, o štai „broškę“ išsaugojau.
Kartais meldžiuosi už jį. Ieškau danguj Stasiuko žvaigždės, žibančios kaip anie stikliukai.
Suspausti delne, jie nuneša mane į praeitį lyg laiko mašina. Per detales, per smulkmenas aš nusigaunu į tą kitoj pusėj veidrodžio esančią karalystę.
Ir, žinau, yra viena diena metuose, kai ta karalystė atkeliauja čia. Kai mirusiųjų karalystė prisikelia iš kapų, prasklendžia lyg juodvarnis virš laukų ir miestų, ir upių, ir sodų, ir per visą žemę nusidriekia jos didžiulių sparnų šešėlis.

Manęs ji negąsdina, galvoju, negąsdina ir kitų, kurių artimieji jau yra atsidūrę šios žemiškos tuštybės užribyje.
Aš jau mačiau tiek mirčių, kad, atrodo, belieka tik pačiai mirti – tada jau žinosiu visut viską. Ir šiai patirčiai ateis laikas.
O kol kas… Mes palaikom ryšį. Maldomis. Sapnais. Prisiminimais.

Tik ta šiuolaikinė poppsichologija vis primena, kad reikia „paleisti“. Reikia „pamiršti“.
Netiesa. Nereikia. Kaip medis negali pamiršti savo šaknų, kaip negali nusilupti savo žievės ir išmesti rievių iš savo kamieno, liudijančių amžių, taip ir mes negalim nukirsti atsiminimų apie praeitį ir joje gyvenusius žmones. Mes visi – lyg siūlai, supinti į vieną audeklą. Kas, kad mirtis ištraukia vieną, kitą, kad galiausiai išyra, sudyla ir pats audinys, tu visad žinosi, su kuo buvai taip arti.

Keista ta šiuolaikinė neva nesentimentali „religija“, skatinanti nukirsti, nubraukti, pamiršti. Mesti į šiukšlyną viską: daiktus, žmones, santykius, nes taip liepia, pavyzdžiui, fengšui. Ir kas liks, kai visko atsikratysi? Tik tuštuma. Ir vėl pirksi daiktus iš naujo, kad ją užpildytum (taip elgiasi geras vartotojas).
Ne, žinoma, prisirišti prie daiktų nereikia. Jeigu tai – tik daiktai.
Bet mano mirusios mamos vazelės, papuošalai, tėčio fotoaparatas, senelių indai – man tai net ne daiktai, o jie patys. Jų rankų šiluma. Jų jausmai, viltys, svajonės. Jų šešėliai, išplaukiantys iš rudens rūko.

Tie žmonės, kurių blyškūs siluetai iš nerealybės sugrįžta čia tą vieną vienintelę dieną – jie, žinau, nenori būti išmesti. Gal jie net bijo būti pamiršti.
Ir nesvarbu, kad jie dabar – tiktai energija. Materija juk irgi yra energija, tik sutankėjusi. Kaip sakė Einšteinas, „energija turi masę, ir masė yra energija“. Bet net jeigu TEN nieko, visai nieko nėra… Ta atmintis, tas ryšys su praeitim svarbus mums patiems. Jis įžemina, o kartu ir sudvasina, ir viskam suteikia visai kitą, daug gilesnę prasmę.
Daugybė žmonių tiki, kad su fizine mirtimi niekas nepasibaigia. Kad žvaigždžių gyventojai kartais grįžta į savo buvusius namus. Tegul jie grįžta ten, kur juos prisimena. Kur pagarbiai tebeguli koks jų daiktelis, kur yra jų nuotraukų ir kur niekas nesugriovė jų kurto konstrukto – buvusio gyvenimo su viltim ir svajonėm, su kažkuo neapčiuopiamu, bet akivaizdžiai egzistuojančiu, susidedančiu iš materialių dalykų ir jų sielos šviesos.

Protingi žmonės sako, kad kada nors ateisianti mūsų pačių mirtis ir artimųjų netektis yra ta kaina, kurią mes mokam už gyvenimą. Yra toks puikus amerikiečių filmas su Nicole Kidman „Triušio urvas“. Jis pasakoja apie porą, palaidojusią sūnų. Vienoje scenų Nicole herojė kalbasi su savo motina, kuri taip pat yra netekusi savo vaiko, ir klausia, ar netekties skausmas kada nors sumažės. Ar kada nors man taps lengviau, mama? Ar ateis laikas, kai galėsiu paleisti savo kančią? „Ne, – tiesiai atsako jai motina. – Bet kažkas pasikeis. Skausmo sunkis, svoris. Staiga jis taps pakeliamas. Jau galėsi nusiimti jį nuo pečių ir nešiotis lyg akmenį kišenėje. Kartais galėsi net pamiršti. O po to vėl susizgribsi: jis čia, jis tebėra. Ir kartais bus baisu. Bet ne visada. Tas skausmas – jis ne tai, kad tau patinka. Tačiau jis yra tai, kas tau liko vietoje vaiko. Ir jis – visada su tavimi.“

Ir iš tikrųjų tas netekties skausmas bėgant laikui dyla, kaip dyla mėnulis, einąs iš pilnaties į delčią. Ilgainiui jis nebeturi tokių aštrių kampų ir nebegelia lyg pati pikčiausia širšė. Viskas blėsta, švelnėja. Bet vis viena išlieka. Negali to skausmo išmesti lyg kokio akmenuko iš kišenės. Ir tas išėjęs žmogus, kurį tau skauda, turi teisę būti nepamirštas. Ir tu turi teisę jo ilgėtis.

Šiaip Vėlinės yra keistas laikas. Kai mes, jau seniai įpratę viską vertinti racionaliai, staiga susiduriame su kažkuo iracionaliu, paprastai nepaaiškinamu ir nepažiniu, nenusakomu žodžiais, tik jaučiamu ir nuspėjamu. Tad gal daug žodžių čia ir nereikia. Du priešingų polių pasauliai šiomis dienomis vienas kitam atsiveria tyloje. Ir aš laukiu atsiveriant tų nematomų durų. Ir atrodo, kad kažkas, kieno siluetas vos įžvelgiamas per metų rūką, tyliai maldauja: „Nepamiršk. Aplankyk. Pasitik.“
Ir vėjo, kvepiančio rudeniu, šuoras nuneša link žvaigždžių tarsi ne mano lengvą, šviesią mintį: galit drąsiai sugrįžti čionai, mielieji. Mes visi jūsų laukiam.