Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos pradinukų mokytoja Elena Bražiūnienė sako, jog apie mirtį su vaikais kalbėtis yra būtina.Autorės nuotr.
Vėlinės arba Ilgės, laikas, kai prisimename tuos, kurie jau išėjo. Žvakučių degimas, maldelių kalbėjimas, vakarinės pamaldos, susikaupimas – įprasti, natūralūs dalykai, kurių išmokstama dar vaikystėje ir griežtai laikomasi.
Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Elena Bražiūnienė sako, jog vaikams būtina kalbėti apie mirtį ir išėjusiuosius, tačiau savo mokinius ragina apie mylėtus žmones galvoti šviesiai, tikint, jog jiems ten – viskas gerai.
Apie mirtį vaikams kalba be melo
Neseniai su klase mokytoja važiavo į filmą ,,Šuns tikslas 2“, kuriame pasakojama vis kitame kūne atgimstančio šunelio, kuris vienaip ar kitaip grįžta pas savo šeimininkę, istorija: ,,vaikai verkė salėje, tai labai jautrus filmas, kuriame visko labai daug“, – įspūdžiais dalijosi mokytoja. Po filmo vienas iš E. Bražiūnienės ketvirtokų papasakojo bendraklasiams apie savo prieš kelerius metus Anapilin iškeliavusį šunelį, kurio netekties skausmą jaučiąs dar ir dabar: ,,Kiti vaikai tai priėmė labai natūraliai ir jam (bendraklasiui) sakė gražių, paguodžiančių žodžių. Mes su vaikais kalbame apie tai. Kiekvienais metais, kiekvienai laidai apie Vėlines, mirtį kalbu tarsi iš naujo – tai labai sakrali tema. Nėra kažkokių pasakų – apie šiuos dalykus šnekame atvirai, dalijamės patirtimi. Jeigu išeina artimas mano auklėtinių žmogus, visada jį klasėje pagerbiame tylos minute.
Moko mirusiuosius atsiminti šviesiai
,,Visada pasakoju, kad gedėti reikia šviesiai – prisiminti, koks buvo senelis arba močiutė. Kalbamės apie tai paprastai, gražiai. Man labiau patinka pavadinimas ne ,,Vėlinės“, bet ,,Ilgės“ – tai ilgesys artimųjų, bet tas ilgesys su liūdesiu, tačiau jame yra ir artumo, gera juos prisiminti. Kai kalbame apie Vėlines su mokinukais, juos reikia tarsi įvesdinti, kalbėti labai subtiliai, nesužeidžiant jų. Pati svarbiausia vertybė – gyvenimas, gyvybė, o išėjimas yra natūralus“, – pasakojo ne vieną šimtą mažųjų anykštėnų ugdžiusi mokytoja E. Bražiūnienė. Ji sako, jog svarbu tikėti, kad gyvenimas mirtimi nesibaigia, o po jo sielos kelias Paukščių taku veda į Dausas: ,,Mes dažnai kalbame apie Paukščių taką, kaip juo keliauja vėlelės. Jeigu jos pavargsta, o kelionė į Amžinuosius namus ilga, jos prisėda pailsėti ant ten esančių suolelių“.
Vaikai jaučia, kai su jais kalbama atvirai
,,Manau, tėveliai klaidingai elgiasi, jei, pavyzdžiui, slepia sunkią artimojo ligą, neveža vaiko į laidotuves ar atsisveikinimą“, – mokytoja sakė galvojanti, jog svarbu vaiką paruošti mirčiai. ,,Apie mirtį kalbama pagal vaiko raidos lygį, priklausomai nuo to, koks vaiko amžius. Reikia kalbėti apie tai, kad mes gimstame ir mirštame. Tėveliai turi jausti, kada ir kur apie tai kalbėti su savo vaiku. Tėvai kartais kalba labai mažai arba labai miglotai, galvoja, kad vaikas nesupras, bet jeigu pasakysim tinkamai, tinkamus žodžius, tada vaikai tikrai viską priima. Jie jaučia, kada nuo jų slepiama, manau, atvirumas yra labai svarbu. Aš sakau, kad tai labai natūralu – žmogus gimsta, bręsta, kaip ir gėlė – auga, žaliuoja, sukrauna žiedus, o po to miršta. Taip ir žmogus – nieko nėra amžina. Netekčių aplinkui labai daug, dažnai vengiame apie jas kalbėti, nenorime, o kartais – pernelyg dramatizuojame. Vaikai labai išmintingi, jie dažnai supranta daugiau, nei tėveliai mano. Kartais mokiniai sako, jog sukalba už močiutę arba senelį maldelę, pasakoja apie tai, kaip eina ant kapelių, uždega žvakutes. Dažnai kalbame apie tai, kad labai daug yra apleistų kapelių – ant jų mokiniai su tėveliais kartais uždega žvakutes, sukalba maldelę ir ten,“ – mokytoja džiaugiasi, kai auklėtiniai ir jų šeimos rūpinasi ne tik savo artimųjų palaidojimo vietomis, tačiau ir pamirštais, neprižiūrimais kapais, kuriais rūpinasi ir ji pati.
Klasėje sukūrė mandalą
Šiais metais gyvenimo laikinumo temą E. Bražiūnienė mokiniams sugalvojo pateikti per mandalą iš nukritusių lapų. ,,Per integruotą dailės ir pasaulio pažinimo pamoką miškelyje rinkome medžių lapus ir paskui kūrėme mandalą, kuri gyvenimą pratęsia,“ – mokytoja sakė, jog idėja iš lapų sukurti budistinį vienovės, darnos, visatos simbolį kilo su lapais jau grįžtant iš miškelio, taigi visai spontaniškai. E. Bražiūnienė džiaugėsi, jog net ir labai energinga klasė su ne vienu padūkėliu mandalą saugo ir, mokytojos pasiūlymu, sustoja prie jos pamedituoti, nurimti ar atsipalaiduoti. ,,Nesukrutėjo nė vienas lapelis – jie mandalą labai saugo“, – džiaugėsi mokytoja, tačiau mandala iš rudeninių lapų, kaip ir gyvenimas, neamžina – dėl to po Vėlinių klasėje jos jau nebus.
