Mokyklą baigė su pagyrimu

Vita SAVICKIENĖ

Kai vietoje nenustygstančios dvynukės užsigeidė išmokti skambinti arfa, o vėliau kanklėmis, tėvai tyliai svarstė, kad nepraėjus nė pusmečiui tas muzikos instrumentas bus numestas į šalį. Bet ne. Dabar jau brandos atestatus gavusios pasvalietės suka į mediciną, mat dėl muzikos ir kitų hobių mokslo niekada nebuvo užmetusios, visada mokykloje žibėjo, tad ir pabaigai sužibėjo kaip reikiant.

Pasvalio priemiestinėje gyvenvietėje Aukštikalniuose gyvenančios Rugilė ir Kamilė Mackevičiūtės jau mojuoja brandos atestatais. Nors dvynėms seserims labai patinka muzika, bet tai liks tik laisvalaikio malonumu. Savo ateities planus merginos sieja su medicina.

Dvynukės labai panašios savo išvaizda, tačiau abi vienbalsiu tvirtina, jog charakterio savybėmis labai skiriasi.

Viena yra aišku kaip ant delno – abiem merginoms mokslai ėjosi kaip per sviestą. Rugilė džiaugiasi, kad už lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą gavo aukščiausią įvertinimą – 100 balų. Kamilei iki šimtuko pritrūko vos kelių balų.

Rugilė – šiais metais vienintelė gimnazijos moksleivė, mokyklą baigusi su pagyrimu.

Norėjo groti arfa, bet ėmė kankliuoti

Pašnekovės atskleidžia, kad vaikystėje buvo labai pašėlusios. Kvatodamos bando suskaičiuoti, kiek eibių namuose yra prikrėtusios: būdamos dar mažytės numetė ir sudaužė televizorių, baldus bei kambarių sienas nuolat ištapydavo vaikiškais šedevrais. Todėl tėvai ir netikėjo, kad nenuoramos turės kantrybės mokytis groti liaudišku instrumentu.

„Per televizorių pamatėme, kaip mergaitė groja arfa. Instrumento melodija mus užbūrė. Pradėjome tėvams zysti, kad ir mes norime taip pat stygas virpinti. O juk Pasvalyje nėra mokytojų, galinčių mokinti groti arfa.

Po kiek laiko išgirdome kanklių skambesį, jis mums kažkiek priminė arfos garsus. Tad abi užsigeidėme išmokti kankliuoti. Kai tėvams pasakėme, kad grosime kanklėmis, jie tik nusijuokė. Jų manymu, būnant tokių charakterių labiau tiktų mušti būgnus“, – prisiminė kanklininkės.

Dvynukės šiuo muzikos instrumentu sužavėjo ir kelias klasiokes. Tad netrukus ansamblyje jau kankliavo penkios mergaitės iš vienos klasės.

Groti Mackevičiūtėms patiko, bet solfedžio pamokos buvo tikra kančia. Po penkerių metų muzikavimo jos net buvo nutarusios mesti muzikos mokyklą. Tik po ilgų kanklių mokytojos Bronės Petrauskienės įkalbinėjimų gabios auklėtinės pasidavė ir liko.

Apgaudinėti mokytojų nebandė

Gerą muzikinę klausą turinčioms dvynukėms patiko pasirodymai ir publikos dėmesys. Jos dabar galėtų kolekcionuoti visą šūsnį įvairiausių respublikinių apdovanojimų.

Publiką pakerėdavo ne tik kanklių melodija, bet ir dvi panašios bei vienodai apsirengusios atlikėjos.

„Taip, esame panašios, bet muzikos mokytojų pergudrauti susikeičiant su sese vietomis niekaip nebūtų pavykę. Nors nė karto ir nebandėme. Solfedžio mokytoja mus atskirdavo iš balsų, o kanklių – pagal užduotis, nes visuomet išmokti užduodavo skirtingus kūrinius. Apsikeitimo klastos neteko išbandyti ir mokykloje“, – kvatodamos pasakoja identiškos dvynės.

Mackevičiūtės neigia paskleistą mitą, kad kanklės – tik liaudies instrumentas. Šiuo instrumentu galima groti ir garsių kompozitorių kūrinius. Joms yra tekę skambinti Bacho, Šopeno, Čiurlionio kūrinius. Šiuo styginiu instrumentu galima išgauti ir popso melodijas, tik jos skamba švelniau bei lyriškiau.

Džiaugėsi pirmu savo uždarbiu – sūriu ir medumi

Dvynės prisimena ir savo pirmąjį uždarbį skambinant kanklėmis.

„Buvome dar pradinukės, kai mus pakvietė koncertuoti bažnyčioje vykusioje krikštynų šventėje. Tąkart su užsakymu susitvarkėme puikiai. Kai po koncerto gavome sūrio ir medaus, labai džiaugėmės. Dabar tas užmokestis atrodo juokingas, bet tada juo labai didžiavomės“, – pirmąjį atlygį už grojimą prisiminė muzikantės.

Muzikos mokykloje antrasis muzikos instrumentas, kuriuo Mackevičiūtės mokėsi groti, buvo fortepijonas. Tad seserų pasirodymai būdavo išties šaunūs. Muzikantės viena kitai akompanuodavo arba abi grodavo vien šiuo instrumentu.

Namuose dvynės turėjo tik vienas kankles, todėl pamokoms ruošdavosi atskirai. Jos prisipažino, kad tik prieš koncertus viena kitos grojimo pasiklausydavo ir, jeigu reikėdavo, pažerdavo kritikos strėlių.

„Mus labai palaikė tėvai. Kankliuodavome tame kambaryje, kur tėtis vakarais žiūrėdavo televizorių. Nė karto jis nėra paprašęs skambinti tyliau ar repetuoti kitu metu. Kai pradėdavome groti, tėtis išjungdavo televizorių ir tylėdamas klausydavosi kanklių skambesio“, – pasakojo muzikantės.

Talentą paveldėjo iš močiutės

Merginų talentas neliko nepastebėtas. Su Pasvalio rajono savivaldybe bendradarbiaujantys norvegai gabiausioms muzikos mokyklos auklėtinėms – Rugilei ir Kamilei – įteikė premijas.

Kanklininkės prisiminė, kad norvegai norėjo abiem sesėms skirti tik vieną premiją, bet vėliau persigalvojo ir kiekviena gavo po atskirą piniginį prizą.

Mackevičiūtės dalyvavo ir „Erasmus“ mainų programoje – praėjusiais metais viešėjo Portugalijoje.

„Portugalai nuolat prašydavo mūsų padainuoti. Nors sudainuodavome pačios paprasčiausios dainos posmelį, iš jų sulaukdavome begalės komplimentų. Portugalijos mokyklose muzikos mokoma labai mažai“, – viešnagę svečioje šalyje prisiminė seserys.

Jos pasakojo, kad jų močiutė gyvena Dzūkijoje, o ten kanklės nepopuliarios. Bet anūkės senolę pradžiugindavo savo pasirodymų vaizdo įrašais. Kartą net buvo nusivežusios kankles ir surengusios Dzūkijoje gyvenantiems giminaičiams koncertą.

Merginos įsitikinusios, kad muzikinę klausą jos paveldėjo būtent iš močiutės, mat ji puikiai įvaldžiusi senovinį giedojimą – raudas.

Jaučia viena kitos nuotaikas

Vien kanklių Mackevičiūtėms neužteko, jos dar lankė šokių būrelį, visuomet rasdavo laiko draugams.

Abi labai norėjo lankyti ir lengvosios atletikos treniruotes, bet tam pasipriešino tėvai.

Nors merginos turėjo daug veiklos, tačiau mokslai dėl to nenukentėjo. Seserys buvo P.Vileišio gimnazijoje geriausiai besimokančiųjų trejetuke.

Abiturientės prisipažino, kad nebuvo mokytojų svajonės – kartu su klasės draugais bėgdavo iš pamokų, yra gavusios ir dvejetų.

Nuo mažens mergaites mama rengdavo tokiais pat drabužiais, o dabar dažniausiai tik per šventes jos rengiasi vienodai. Ir visuomet pirkdavo vienodus žaislus.

„Nors turėdavome vienodus žaislus, vis tiek jais nepasidalindavome. Abiem reikėdavo to daikto, kuriuo žaisdavo sesuo. Paaugusios pradėjome prašyti, kad pirktų skirtingus drabužius, nes taip daug praktiškiau: su sese galime pasikeisti. Ne kartą yra buvę, kad rytais išėjusios iš savo kambarių ir pamačiusios viena kitą pradėdavome kvatotis – net nesitarusios apsirengdavome vienodai“, – pasakojo dvynės.

Seserys tikino, jog labai jaučia viena kitos nuotaikas, jas supranta be žodžių. Būna, kad net tėvai kartais nepastebi vienos kurios dukros liūdesio, o štai sesuo – visada.

Projektas – Jaunimo failai