Mokytojas boksininku tapti negalėjo

Spalio 29 dieną Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje buvo paminėtas pedagogo, vadovėlių, knygų autoriaus Juozo Danilavičiaus jubiliejus.
95-ąjį rudenį drauge su jubiliatu pasitiko artimieji, kolegos mokytojai, anykštėnai.

Mokytojauti pradėjo būdamas pirmakursis

„Visas jubiliato gyvenimas susijęs su knyga, skaitymo stebuklo nešimu ir atvėrimu, todėl mūsų mieląjį Juozą galime vadinti didžiuoju mūsų amžiaus knygnešiu, šviesos nešėju, kurio elementoriai tiesė ir tebetiesia tiltus“, – popietę, skirtą J. Danilavičiui pagerbti, pradėjo taip pat pedagogė O. Jakimavičienė.
„Kas mane atvedė į šį kelią, tiksliai nežinau. Penkerių mane priėmė į mokyklą, kurią statė mano tėvelis, todėl mokykla man atrodė kaip šventovė. Iš mokytojų seminarijos, iš pirmo kurso mane pašalino. Paskui tas pats dėstytojas tapo švietimo skyriaus vedėju ir, sutikęs mane mieste, paklausė, kur dirbu. Pasakiau, kad pieninėj buhalterijoj. Jis man – „einam su manim“. Jis mane atsivedė į kabinetą, padėjo baltą popieriaus lapą ir pasakė: „rašyk pareiškimą“, kad skirtų mane Einonorių pradinės mokyklos vedėju. Kadangi mano kraujas – rezus minusas, mano prigimtis švelnoka. Aš boksininku negalėjau būti, bet mokytoju man būti sekėsi. Juo tapau būdamas pirmo kurso studentas“, – kalbėjo garbingo jubiliejaus sulaukęs mokytojas ekspertas J. Danilavičius ir prisiminė, kad teko dirbti ir kurčiųjų mokykloje, ir logopedu.
„Mokytoju sugrįžau dirbti į tėviškę, kur nelabai tiko mano dėstymo stilius. Gavau dirbti kurčiųjų mokykloje. Mano mokytoja dirbti su kurčiaisiais buvo vienuolė, pašalinta iš Kauno kurčiųjų mokyklos. „Anykščių šilelį“ deklamavo kiekvienas kurčias vaikas – po punktelį. Kai vaikai jį deklamavo, salėje buvo ir švietimo ministras. Užsitarnavau neblogą požiūrį į mane. Tačiau tai buvo ne mano talentas, o vienuolės, kuri man buvo kaip motina. Teko važiuoti dirbti ir į Maskvą, o jie kurčiųjų mokyme buvo šiek tiek vargšai… Aš buvau įvaldęs vokišką dėstymo stilių, jie mane už tai vertino.
Dirbau ir pagalbinėje mokykloje, sekėsi neblogai. Vienas labiausiai įstrigusių atsiminimų – tai Svėdasuose gyvenusi penktokė, kuri nemokėjo nė žodžio „labas“ perskaityti. Kai ji pateko pas mane, ji perskaitė 10 žodžių! Jūs neįsivaizduojate, kaip ji šokinėjo iš laimės! Mes per du mėnesius išmokome visą elementorių. Ji buvo puiki prekybininkė, verslininkė“, – džiaugėsi pedagogas.

Svarbiausia – šypsotis

Popietės vedėjai O. Jakimavičienei pasiteiravus, kas jubiliatui yra meilė, ką duoda meilė moteriai, J. Danilavičius atskleidė, jog moterys jo gyvenime – itin svarbios:
„Aš esu parašęs knygą moterims. Gyvenime jų sutikau daug – kurios atvėrė man duris, paskatino nueiti mokslo keliu. Kartą atsisėdu aš į traukinį, o šalia sėdi moteris. Pasirodo, mokslininkė iš Šveicarijos. Ne tik mokslininkė, bet ir šamanė. Ji mane išgydė nuo nepagydomos ligos. Buvo moterų, kurios mane vedė tikrai gražiu gyvenimo keliu. Kiekviena mano išleista knyga turėjo moterį redaktorę.“
J. Danilavičius davė vieną paprastą patarimą – kad ir kokia bebūtų prasta nuotaika, reikia šypsotis, juoktis.
„Į 95-metį mane palydėjo šypsena, nors dažnai teko ir vilku staugti. Tačiau eini ir šypsaisi. Pasakysiu praktinį dalyką: aš nusiminiau, mano nuotaika labai prasta ir aš dirbtinai – cha cha cha – veido nervai duoda signalą smegenims, kad viskas yra gerai, nors mano kūnas dreba iš pykčio. Pasijuokiau ir po penkių minučių man kažkas atsitiko – aš galiu šypsotis!
Labai nuoširdžiai dėkoju – jūs pagerbėte ne tik mane, jūs pagerbėte kaimo mokytoją. Būtent mokytojai yra antras tėvas ir antra mama.“

Elementorių autorius

1928 metais Alytaus rajone gimęs J. Danilavičius nuo 1978 metų gyvena ir dirba Anykščių rajone. Jis buvo Aulelių specialiosios internatinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas, o iki 2008-ųjų – šios mokyklos, paskui Aulelių vaikų globos namų logopedas. Jam suteikta logopedo eksperto kvalifikacijos kategorija.
1969 metais Lietuvos švietimo ministerija patvirtino J. Danilavičių elementorių autoriumi. Jis parengė ir išleido elementorius ir skaitymo pradžiamokslius ikimokyklinio amžiaus bei specialiųjų poreikių vaikams, parašė ir paskelbė pedagoginės metodikos darbų, pedagoginės publicistikos ir memuarų. J. Danilavičius buvo išrinktas SSRS Pedagogikos mokslų akademijos moksliniu korespondentu, apdovanotas Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premija, Lietuvos Respublikos 100-mečio proga – Anykščių rajono savivaldybės „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklu.
Su žmona, taip pat pedagoge Stase Danilavičiene, užaugino penkis vaikus.