Mokytojo gimimo šimtmetį primena fotografijų paroda

Anykščiuose, prie Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos eksponuojama mokytojo poligloto Jono Juknevičiaus fotografijų paroda ,,Anykščiai, kur gražu ir įdomu.“ Ši paroda skirta mokytojo poligloto ir fotografo J. Juknevičiaus 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Anot Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus, kuriame yra fotografo nuotraukų fondas, koordinatoriaus Tautvydo Kontrimavičiaus, ši paroda – puikus būdas pagerbti J. Juknevičių, priminti jo asmenybę žmonėms, kurie asmeniškai jį pažinojo. ,,Jis anykštėnams buvo labai brangus žmogus, ne kartą pataręs, padėjęs“, – teigia T. Kontrimavičius. Iki rugpjūčio pabaigos veiksiančioje parodoje eksponuojamose fotografijose – J. Juknevičiaus Anykščiuose fotografuoti kadrai. Eksponuojamų nuotraukų įamžinimo laikmetis, anot T. Kontrimavičiaus, XX amžiaus vidurys, maždaug iki 1980-ųjų. Muziejaus koordinatorius sako, kad J. Juknevičius yra palikęs pėdsaką Anykščiuose, jis pirmasis užlipęs į Anykščių Šv. Mato bažnyčios bokštą nufotografavo miestą iš aukštai. Nors bandymų užlipti į Anykščių Šv. Mato bažnyčios bokštą galbūt buvo ir anksčiau, T. Kontrimavičius sako, kad būtent J. Juknevičiaus, žmogaus, kuris save išreiškė per fotografiją, Anykščių miesto nuotraukos iš bažnyčios bokšto sovietinėje aplinkoje yra kaip istorinė vertybė, nes tie kadrai liudija, kaip miesto centras atrodė tuo metu. Niekas kitas tuo metu to padaryti nedrįso. T. Kontrimavičius pastebėjo, kad kone kiekvienas parodoje besilankęs vyresnio amžiaus žmogus J. Juknevičių pažinojo. Ir, anot A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus koordinatoriaus, būtent todėl paroda ir yra surengta Anykščiuose. ,,Tai asmenybė, kurią tikrai verta prisiminti“, – sako T. Kontrimavičius.

„J. Juknevičiaus anykštėnai nevadino Jonu – jis buvo Džonis. Pravardė, tarytum aliuzija į J. Juknevičiaus kalbų mokėjimą. Kiek kalbų galėjo susikalbėti Džonis, jis nežinojo ir pats. Panašu, kad bent jau Europoje nebuvo likusios kalbos, kurios J. Juknevičius nesuprastų. Beje, jis sakydavo, kad formuluotės „moku kalbą“ – nedera vartoti, ją reikia keisti į „susikalbu, esu susipažinęs“, nes niekas tobulai nemoka ne tik užsienio kalbų, bet ir gimtosios. „Sėdžiu tualete, guli laikraštis. Skaitau ir viską suprantu. Žiūriu, rumunų laikraštis. Tos kalbas aš nesimokiau ir nežinojau, kad rumuniškai suprantu“, – kartą pasakojo Džonis. J. Juknevičius buvo medžiotojas, sodininkas, šachmatininkas, azartiškas bridžo žaidėjas, muzikantas. Sodininku jis tapo anksčiau, nei medžiotoju. Į medžioklę išėjo, keršydamas kiškiams už nugraužtas obelaites. „Neilgai medžiojau. Negali medžioti tik kiškius, o į stirnas aš šauti negalėjau. Žiūri jos didelėmis akimis… Kaip tokį gyvulį gali žudyti?“ – kodėl greitai metė medžioklę, pasakodavo Džonis. „Džoniui buvo jau gal aštuoniasdešimt, kai kartu susiruošėm sodinti mano sodą. Ruduo, dargana. Sakiau: „Mokytojau, gal atidedame sodo sodinimą, oras prastas.“ Mane jis vienu ypu padėjo į vietą: „Suprantu jūsų rūpinimąsi savo sveikata, galėsite pasėdėti automobilyje“, – apie J. Juknevičių pasakojo „Anykštos“ žurnalistas Vidmantas Šmigelskas.

Prie L. ir S. Didžiulių bibliotekos eksponuojamas J. Juknevičiaus fotografijas memorialinis muziejus ketina padovanoti Anykščių Jono Biliūno gimnazijai, kaip edukacinę priemonę.

J. Juknevičius buvo užsienio kalbų mokytojas, poliglotas, vertėjas, visuomenininkas. Gimė Panevėžio rajone, tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Jaunystėje J. Juknevičius mėgo aktyvų sportą – slidinėjimą, boksą, mėgo turistinius žygius. Taip pat laisvalaikiu mėgdavo muziką, griežė smuiku, skambino pianinu. Aktyviai dalyvaudamas meno megėjų veiklose, grojo kaimo kapelose. Vyresniame amžiuje žaidė šachmatais, domėjosi sodininkyste, savo sode buvo įskiepijęs net apie 150 kriaušių ir obelų veislių. Antrojo pasaulinio karo metais, mokydamasis Panevėžio berniukų gimnazijoje, išmoko vokiečių, prancūzų ir lotynų kalbas. 1942–1943 metais Vilniaus mokytojų institute studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. 1943 metais šios studijos buvo nutrauktos okupacinės valdžios. 1943–1946 metais, sugrįžęs į Panevėžį, dirbo kalbų mokytoju. Pritrūkus išsilavinimo, 1946-aisiais turėjo pasitraukti iš pedagoginio darbo. Trejus metus pasimokęs aviacijos mokykloje, pilotavo lėktuvus Panevėžio rajono Pajuostės aviacijos bazėje, tačiau vėliau dėl socialinės kilmės turėjo pasitraukti ir iš aviacijos. 1951 – aisiais dirbo vertėju, dėstė Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1953-aisiais, sugrįžęs į okupacinės valdžios nutrauktas studijas, pagaliau baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir įgijo rusų, vokiečių ir anglų kalbų dėstytojo išsilavinimą. J. Juknevičius tiek studijų metais, tiek ir po jų savarankiškai mokėsi ir kitų užsienio kalbų. Tokių, kaip kinų, japonų, švedų, ispanų, ivrito, baškirų ir dar daugelio kitų. 1953 metais J. Juknevičius atsikraustė į Anykščius ir čia pasiliko visam laikui. Gyvendamas Anykščiuose, 1953–1959 metais dirbo Anykščių Jono Biliūno vidurinės mokyklos užsienio kalbų mokytoju, o 1954–1956-aisiais buvo ir šios mokyklos mokymo dalies vedėjas. 1955 ir 1956 metais J. Juknevičius po kelis mėnesius laikinai ėjo šios mokyklos direktoriaus pareigas. Mokytojaudamas šioje mokykloje, išleido dvi savo auklėtinių abiturientų laidas (1954 ir 1958 metais) Vėliau, nuo 1959-ųjų, metams laiko buvo perkeltas į Anykščių pirmąją septynmetę mokyklą, kurioje dirbo anglų kalbos mokytoju ir mokymo dalies vedėju. Galiausiai, 1960-aisiais vėl sugrįžo į Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą ir likusius dvidešimt trejus metus iki pensijos pradirbo ten. Net ir išėjęs į pensiją, dar iki 1987-ųjų kaip pavaduojantis mokytojas dirbo Burbiškio aštuonmetėje mokykloje ir Burbiškio nepilnojoje vidurinėje mokykloje.

J. Juknevičius savarankiškai išmoko indėnų lakotų kalbą ir į ją išvertė Jono Biliūno apsakymą „Laimės žiburys“ ir Salomėjos Nėries poemą „Eglė – Žalčių karalienė“.
Mokytojo sūnus Irmantas Juknevičius – JAV emigrantas, gydytojas, mokslininkas.
J. Juknevičius palaidotas Anykščių kapinėse. Anykščių kūno kultūros ir sporto centras kiekvienais metais J. Juknevičiui atminimui rengia šachmatų turnyrus.