Stepanavičius Vidas – vienintelis jaunosios kartos Molėtų krašto skulptorius, čia gimęs, augęs ir dirbantis, puošiantis ne tik Molėtus, bet ir gimtąjį Joniškį dabinantis savo kūriniais.
Ar jam pačiam gražus šis miestas? „Na, taip, gražus – vienareikšmiškai atsako ir po akimirkos patikslina, kad Molėtai iš tiesų gražėja, nes tvarkosi. Kiekvienas pastatas ar daiktas turi tendenciją dėvėtis ir be tvarkymosi, geros priežiūros – čia nebūtų tokio vaizdo, nors pats miestas yra dėkingoje vietoje, apsuptas ežerų ir žalumos…” – sako V. Stepanavičius. Iki pandemijos jam dažnai tekdavo būti Molėtuose, nes Menų mokykloje, kaip ir jo tėtis Zenonas Stepanavičius, dirba dailės mokytoju. Vidas iš tų žmonių, kuriam COVID – 19 nei ką nors atėmė, nei ką pridėjo, todėl, sako, skųstis negalįs. Atvirkščiai, sutaupęs kuro, nes mokymasis vyksta nuotoliniu būdu, lieka laiko kūrybai ar pamėgtam amatui, kuris leidžia prisidurti prie mokytojo algos. Ypač dabar, kai su pavasariu prasideda ir motociklų sezonas, o jam, išmokusiam tobulinti nepatogias motociklų sėdynes, užsakymų tik daugėja… Nors socializuotis jam ir nėra būtinybės, bet mokytojas prisipažįsta, kad vis dėlto Menų mokykloje jau vien dėl tos supančios aplinkos, dėl gyvo žodžio užsiėmimai turi didesnę naudą, kai vyksta gyvai, o dabar, pasak jo, mokiniai mokosi savarankiškai, o mokytojas – komentuoja, vertina. Jis iš tų mokytojų, kurie nekritikuoja vaiko, o leidžia atsiskleisti mokinio matymui ir saviraiškai, Ir tai, matyt, yra pamokos, išmoktos iš tėčio. Gal todėl jis ir dirbtuves įsirengė gimtinėje, kad nenutoltų nuo savo šaknų ir tos aplinkos, kuri jį patį skatino ir mokė eiti kūrėjo keliu…
Vido senelis Leonas Stepanavičius pasistatė namą Joniškyje, buvos bene nagingiausias miestelio žmogus, mokėjęs ir vežimus, ir roges padaryti, bet ne taip sau ar tinkamus kaimo darbams dirbti, bet tokius, kad ne gėda būtų jais važiuoti ir dideliam ponui. Be to, buvo žinomas kepurių ir pirštinių siuvėjas. Ir nors šiandien jau mažai kas beturi arklį, dėl šiltų žiemų nebereikėjo kailinių kepurių ir pirštinių, bet prigimtinis Leono darbštumas, grožio pajautimas ir mokėjimas prakalbinti medį bus persidavę ne tik sūnui Zenonui, bet ir anūkui Vidui.
Šiandien tuose namuose ir gyvena Vido tėvai – Zenonas ir Danguolė Stepanavičiai. Jų prižiūrimame sode auga daugiau nei 30 rūšių lelijų, daugiau nei 20 rūšių vienadienių, didesnėmis dešimtimis užveistų bijūnų ir rožių krūmų, nekalbant jau apie krūminius augalus ar medžius. Vien prie namo prieangio, sėdint po atviru dangumi, nedideliame želdynų plotelyje akį ramina įvairi 20 rūšių medžių lapija, o kiek tolėliau ramybę drumsčia vynuogyne įsitaisę peštukai žvirbliai, keldami neramias mintis šuniui Rudžiui, Vido numylėtiniui. Nors, kai jo nebūna, didysis rūpestis šiuo mielu keturkoju atitenka Vido mamai..
Vidas kraunasi daiktus į automobilį ir ruošiasi važiuoti į Vilnių, kur laukia jo šeima, o čia atvažiuoja, kai prireikia padirbėti dirbtuvėje, neseniai atsiradusioje tvarto vietoje. Dirbtuvės turėjo ir anksčiau, bet vienoje salėje Vidas jau neišsitenka, nes dirba su įvairiomis medžiagomis… „Tik jau nevadinkite manęs menininku”, – perspėja Vidas, sakydamas, kad jis yra medžio drožėjas, skulptorius, o menininkai visi kiti– rašytojai, režisieriai, tapytojai, aktoriai…
Tėvų sode – tikras Vido skulptūrų parkas. Dar nuo mokyklos laikų stovi sukonstruotas ir patobulintas dviratis, namus saugo Rūpintojėlis ir angelai…
Ar sunku gyventi tarp dviejų kuriančių vyrų? – klausiu Danguolės Stepanavičienės. Ji šypteli, patyli ir ruošiasi kažką sakyti, bet tuo metu ateina Zenonas, nešinas dviem savo darbais, ir žmona sako, kad jai patinkąs toks gyvenimas, nors kartais būną ir sunku, bet per tiek metų ji jau mokanti prisitaikyti. Juk jau mokykloje buvo aišku, kad sūnus bus linkęs eiti tėvo ir senelio pramintu keliu…
Kai tėtis dirbo dailės mokytoju toje pačioje Joniškio mokykloje, kurioje mokėsi ir Vidas, didelių bėdų niekada neturėjo nė vienas nei dėl pažymių, nei dėl drausmės. Jau tuomet vaikinukas gyveno kūrybos pasaulyje, pritaikydamas pirmuosius medžio darbus sodybos aplinkai. Šiandien savo gimtąjį kiemą jis įvardija kaip tėčio botanikos sodą, bet tą sodą labai pagyvina ir Vido sukurtos bei įkomponuotos medžio skulptūros – tiek iš mokyklos laikų, tiek dabartinės. Ne veltui jis ir mokėsi Kauno aukštesniojoje meno mokykloje, buvusiame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, medžio drožybos ir tik po to tęsė skulptūros studijas Lietuvos dailės akademijoje, Vilniuje. Todėl, kaip teigia Vidas, jam arčiausiai širdies ir yra medinė skulptūra, ir , matyt, ne tik todėl, kad ji atitinka prigimtį, bet ir dėl to, kad Kaune turėjo gerus dėstytojus, tikrus savo darbo žinovus, kurie tinkamai paruošę kūrybiniam darbui. O mokslai akademijoje jam nepadarę tokio įspūdžio…
Vidas Stepanavičius Molėtų menų mokykloje dirba jau devintus metus. Neseniai mokykla pagal projektą gavo lazerines graviravimo stakles, kurias jam teko surinkti ir išmėginti, o vėliau, kai baigsis karantinas, matyt, teks pritaikyti ir mokymosi programai. Jaunas, nestokojantis idėjų mokytojas – tikras lobis ne tik mokyklai, bet visam Molėtų kraštui. Bandau skaičiuoti jo skulptūras Molėtuose: „Paukštis” – medinė skulptūra centinėje Molėtų miesto gatvėje, šalia „Vyturėlio” vaikų lopšelio-darželio, akmens skulptūra „Lašas” – Molėtų skulptūrų parke, literatūrologo Kazio Umbraso biustas Molėtų viešojoje bibliotekoje, mediniai vilkai – „Vilkasalėje”… Jo darbai sklinda ir po visą Lietuvą. Vido sukurta medinė skulptūra puošia ir Anykščių Šilelio pažintinį taką. O jo išmonės ir rankų labai dažnai prireikia ir kitiems, norintiems įgyvendinti sumanytas idėjas. Ko gero, visoje Utenos apskrityje jis yra žinomas kaip akcijų sumanytojas. Tik šįmet, sako, nors žiema ir buvusi dėkinga, bet dėl karantino jis nieko negalėjęs organizuoti. Vis dėlto šis mėgstantis gamtą žmogus kartu su buvusiu Joniškio mokyklos fizikos mokytoju Virgilijumi Kalinausku ir šįmet sumanė eiti į 13 km miško žygį ir taip simboliškai prisiminti ir pagerbti Sausio 13-osios įvykius bei jų aukas.
Kol buvo įprasti metai, nežinia, ar daugiau mokiniai mokytoją įtraukdavo į įvairias kūrybos akcijas, ar atvirkščiai, bet jaunasis Stepanavičius sako, kad dabartinio jauno žmogaus medžio skulptūra nesudominsi, jiems reikia arba funkcionalumo, arba „čia ir dabar”, kaip, pavyzdžiui, „Žvejo batų”, kuriuos gali pasimatuoti… Kad ir kokioje akcijoje, renginyje, simpoziume dalyvautų mokytojas ir skulptorius Vidas Stepanavičius, jo sumanyme slypi ir tam tikra žinutė. Pavyzdžiui, Molėtų miesto Jaunimo arba Eglės aikštė – tinkama vieta atkreipti praeivių dėmesį bet kokiu sujudimu. Tačiau ėmus šiltėti klimatui ir stojus besniegėms žiemoms, čia kuriamos ledo skulptūros sukelia įvairių minčių – nuo vaikystės pilių fantazijų iki globalios klimato kaitos pasekmių… Tačiau skulptorius ir mokytojas jas dar ir įpilietina, pasirinkęs Gedimino stulpų motyvą Vasario 16-osios šventei. Ir jis pats, ir jo mokiniai – Kipras Bržozauskas ir Mykolas Laurinavičius – Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės buvo apdovanoti už išradingumą…
Nemažiau svarbus įvykis tiek Vido, tiek molėtiškių gyvenime – toje pačioje aikštėje, greta išpuoštos miesto eglės, atsiradusi ir Prakartėlė. V. Stepanavičius plušėjo porą mėnesių, kol Šventosios šeimos skulptūras bei avytes sukūrė natūralaus dydžio. Rajono valdžia, sudėjusi visus Vido nuopelnus, per Mero padėkos vakarą Molėtų krašto skulptoriui įteikė Padėkos Angelą…
Menų mokykla, kaip ir viskas gyvenime, keičiasi. Visų pirma, ji smarkiai jaunėja mokinių amžiumi, nes būna, kad tėvai jau atveda ketverių metų vaiką kartu su broliuku ar sesute. Tuomet išeina, kad šioje mokykloje vaikas praleidžia kokius 8 metus. Jei anksčiau šią mokyklą baigdavo 11-12 klasių mokiniai, tai dabar – 7-8 klasių, bet tai nėra kliūtis kuriančiam mokytojui, greičiau priežastis nepasenti ir judėti į priekį, nepaisant šiandienos situacijos.
Kartais turbūt reikia nustebti pačiam taip, kaip kad nustebo Vido tėtis, pernai per karantiną pirmą kartą po daugybės metų pavasarį vėl pamatęs, kaip sprogsta pumpuras, skleidžiasi žiedas…
Jolanta Matkevičienė
Šis straipsnis buvo publikuotas žurnale „Aukštaitiškas formatas”.
