Monsinjoro Alberto Talačkos gimimo šimtmetis: „išmintis pasitvirtina savo darbais“

Vytautas BALČIŪNAS

Lapkričio 19 dieną, penktadienį, 17 val. minėsime Monsinjoro, ilgamečio Anykščių Šv. Mato bažnyčios klebono, Anykščių dekanato dekano, kunigo Alberto Talačkos gimimo šimtmetį.
Monsinjoro šimtmečio minėjime Šv. Mato bažnyčioje bus atidaryta paroda „Monsinjoro Alberto Talačkos gimimo šimtmetis: „išmintis pasitvirtina savo darbais“ Mt. 11, 19“. Pasaulio anykštėnų bendrijos iniciatyva surinktomis tikinčiųjų aukomis tądien bažnyčioje bus atidengta Monsinjoro atminimo lenta, pristatytas Anykščių menų centro sukurtos kilnojamosios parodos leidinys, lydėsiantis parodą visose svarbiausiose kun. A. Talačkos gyvenimo ir darbo vietose nuo Anykščių iki gimtojo Pasvalio krašto.

Anykščiams Jo mirties nėra

Prieš 22 metus, pačiame XXI a. prieangyje, Monsinjoras mirė Anykščiuose, tapusiuose jo amžinojo poilsio vieta. Bet Anykščiams šios mirties nėra, nes Monsinjoro asmenybės šviesa, jo kultūriniai darbai – ypač jo įgyvendinta šventovės praturtinimo meno kūriniais programa bei miestui padovanota asmeninė dailės kolekcija, eksponuojama istorinėje Antano Baranausko salėje greta šventovės, jau tapo Anykščių kultūrinės tapatybės esmine dalimi.

Dvasios aristokratas

Šv. Mato Evangelijos žodžiais Anykščių menų centras pavadino Monsinjorui Albertui Talačkai skirtą parodą (jos kuratorė Rita Babelienė). Ši kilnojamoji paroda tauriojo dvasininko gimimo dieną atidaroma Anykščių šventovėje, kurią per daugiau nei du dešimtmečius išpuoselėjo bažnyčios klebonas kun. Albertas Talačka, vadovavęs ir vyskupijos Anykščių dekanatui. Turimi atsiminimų apie Monsinjoro asmenybę tekstai ir jo vidinio gyvenimo užrašai liudija, kad tai buvo ypač aukštos kultūros žmogus – dvasios aristokratas.
Teologai ir kultūros istorikai dažnai pastebi, jog visose religijose, o ypač krikščionių, yra iš vidaus skaisčių žmonių, reginčių į juos atsigręžusį Dievą ir ant šio tikėjimo tikrumo statančių gyvenimą, žinančių, kad ne viskas prapuola tuštumoje, gyvenančių tikėjimu ir tikėjime mirštančių. Kunigas Albertas Talačka, kurį anykštėnai yra pajutę kaip ypatingą dvasininką ir ypatingos šviesos žmogų, miesto šventovės erdvėje yra palikęs jo, kaip Dievo žmogaus, esmę atskleidžiančius ir vilties sklidinus žodžius. Ant kunigo Gražio kapo, priešais Vlado Vildžiūno sukurtą „Nukryžiuotojo Jėzaus“ skulptūrą, įrašyti Šv. Pauliaus žodžiai iš laiško romiečiams: „ar gyvename, ar mirštame, – esame Dievo“ (Rom 14,7-9). Dievas monsinjoro Alberto Talačkos sąmonėje yra svarbiausias būties ir amžinybės centras – šventas ir šviečiantis taškas, kuris lemia pasirinkimus ir įprasmina gyvenimą. Todėl visa, ką Monsinjoras kūrė šios šventovės erdvėje, ką sukaupęs paliko parapijai, turime suvokti ne kaip kažką atskira, bet būtent kaip ypač ryškų jo – Dievo žmogaus – gyvenimo programos įgyvendinimą. Grožis, kurį jis brangino, puoselėjo kuriamais dailės kūriniais, buvo krikščionybės atnaujinimo ir įprasminimo darbas.
Turbūt ryškiausias, netikėtai iš šalies pamatytą ir paliudytą Monsinjoro asmenybės grožį ir prasmingumą išreiškiantis bendravimo su juo paliudijimas yra išsakytas profesorės Viktorijos Daujotytės rašinyje: „Toks mano atmintyje liko monsinjoras Albertas Talačka – pakėlęs gražią galvą, žiūrintis į švytinčius vitražus Šv. Mato bažnyčioje Anykščiuose. Jau nepriklausomo Lietuvos gyvenimo pradžioje. Grupelei kultūros žmonių, atvykusių iš Vilniaus, jis pats aprodė bažnyčią, vedžiojo nuo vieno altoriaus prie kito, atkreipdamas dėmesį į vieną ar kitą meno kūrinį, į skulptūrą, paveikslą, bareljefą, sukurtus profesionalių dailininkų. Ir vis pakeldamas akis į švytinčius vitražus. Tarsi ir mus ragindamas jo žvilgsniu sekti. Neogotikinė bažnyčia stulbino erdvėmis, kurias skaidė nepaprastas vitražų spalvų ribėjimas.“ Jau po daugelio metų po Monsinjoro mirties, susipažinusi su jo asmeniniais dvasiniais užrašais, profesorė V. Daujotytė rašė: „Mano blyškius prisiminimus apie monsinjorą Albertą Talačką atgaivino išrašai iš knygelių. Kiek nedaug tereikia, kad atsiskleistų žmogaus dvasia. Vita contemplativa – tikslus buvo pirmasis įspūdis. Kunigas, kuris gyveno vidinį dvasios gyvenimą, užrašydamas tik būsenų kontūrus, stengėsi tam gyvenimui suteikti kryptį, išlaikyti drausmę, išsaugoti askezę: melstis, justi gerumą tylint, kalbėti susikaupus. Jausti Dievą ir gamtoje, branginti tylą. Ugdyti save, neprisileisti blogų minčių, siekti sielos ramybės, dėkoti Dievui už kiekvieną dieną. Būti kantriam su ligoniais. Mąstyti apie gailestingumą visiems. „Ramus darbas ir tyla. Meilė žmonėms“.“

Sakralinio meno puoselėtojas

Tekantis laikas vis labiau tirpdo Monsinjoro atsiminimą, tačiau vis labiau ryškėja, atsiskleidžia jo kultūrinės misijos svarba, jos vertingumas ir tikroji prasmė. A. Talačka dabartyje iškyla kaip ryškiausias Lietuvos dvasininkas, sutelkęs išmintį, pastangas, finansinius resursus, jam artimų, drąsių ir talentingų menininkų gebėjimus į vieną objektą – Anykščių šventovę. Nėra Lietuvoje daugiau kitos tokios bažnyčios, kurioje sovietmetyje būtų programiškai sugalvota ir įgyvendinta sakralinio meno vertybių kūrimo programa kaip visavertė visuma.
Pradėjęs Anykščių šventovės puošybą nuo sienų, kolonadų ir skliautų dekoro (pagal Vlado Vildžiūno puikų projektą), Monsinjoras šventovėje įvykdė kelis programinius meno vertybių kūrimo etapus. Du iš jų truko daugiau nei dešimtmetį – Marijos Anortės Mackelaitės sukurti langų vitražai ir svarbiausias jų, kurį anykštėnai ir miesto svečiai mato virš didžiųjų šventovės durų – spalvoto gabalinio stiklo vitražas „Šv. evangelistas Matas“, kurį meno istorikai laiko tikru šedevru. Antrasis ilgametis darbas – Rimo Idzelio šventoriaus Kryžiaus kelio stočių skulptūrinės kompozicijos, ypač trys paskutinės, vertos ypatingo dėmesio ir įvertinimo. Tikri meno unikumai yra ir nacionalinės premijos laureatų V. Vildžiūno ir Antano Kmieliausko skulptūros, kurios svariai įsirašo į anksčiau sukurtų religinių simbolių erdvę. Kiekvieno anykštėno ar šio kultūros miesto svečio dėmesio ir pasigėrėjimo tikrai verta Vlado Vildžiūno „Kristaus Nazariečio“ skulptūra bažnyčios šventoriuje. Tai monumentalus kančios įkūnijimas, didingas ir kartu labai paprastas. Tokio iškentėtos ramybės ir taurumo Išganytojo veido nerasime lietuvių monumentalistikoje. Vladui Vildžiūnui skulptūroje pavyko įkūnyti taurų Kristaus kentėjimų karališkumą, kuris dar labiau atsiskleidžia R. Idzelio sukurtų Kryžiaus kelio stočių kontekste. Šis kontekstas labai svarbus ir kitoje šventoriaus pusėje esančiai „Liūdinčios Madonos“ skulptūrai – Stabat Mater kančių gelmę atveriančiam skulptoriaus Romo Kazlausko kūriniui. Ir nors ši marmuro skulptūra menine įtaiga negali varžytis su Vlado Vildžiūno kūriniu, tačiau „Liūdinčios Madonos“ autentiškumas neabejotinas, svarbus. Reikšminga ir tai, kad Dievo Motinos kančios įprasminimas šiame kūrinyje natūraliai susišaukia su R. Idzelio skulptūrinių kompozicijų semantika. Antano Kmieliausko „Šventoji Šeima“, skirta žymiųjų anykštėnų tėvams atminti, iš lietuviško akmens į mus prabyla kiekvienos šeimos provaizdžiu, kuriame įkūnytas Tėvo, Motinos ir jų globojamo, saugomo Vaikelio artumas. Tai šviesiąją mylinčiųjų bendrystę skleidžiantis kūrinys, kuriame negalime nepastebėti ir Vaikelio akyse atsispindinčio pasaulio grėsmingų patamsių nuojautos pojūčio. Tad ši daugiaprasmė skulptūrinė kompozicija atvira kiekvieno žiūrovo asmeninei patirčiai.
Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios skulptūrų galerija įveda mus ne tik į svarbiausių krikščionybės ženklų autentišką meno pasaulį, bet ir skatina įdėmiau pažvelgti į savojo gyvenimo didžiuosius egzistencinius klausimus, kad galėtume, tardami šios sakralinio meno galerijos puoselėtojo A. Talačkos žodžiais, „melstis, susikaupti, nurimti“.
Atgimimo metais monsinjoro Alberto Talačkos rūpesčiu bažnyčioje buvo atidengtas biustas lietuvių raštijos pradininkui Konstantinui Sirvydui, kunigui, Jėzuitų ordino vienuoliui, Vilniaus universiteto profesoriui. Skulptoriaus Jono Meškelevičiaus (1950 – 2005) sukurtas biustas herojiškai pakilus, didingas, tarsi garsusis Vilniaus universiteto pamokslininkas kalbėtų iš sakyklos aukštybės. Visus tris kūrinius papildo informaciniai įrašai, kuriais įvardijami pagerbiamų kūrėjų nuopelnai Lietuvos kultūrai. Šia skulptūra Monsinjoras papildė žymiųjų anykštėnų Antano Baranausko ir Klemenso Kairio atminimo ženklų galeriją.
Iš tapybos kūrinių, kurie organiškai įsiliejo į šventovės puošybą, ryškiausi yra Vaido Žuko paveikslai „Šv. Kazimieras“ ir „Palaimintasis Jurgis Matulaitis“, vertingiausias jų – Krikštyklos paveikslas, kuris, skirtingai nei įprasta krikštyklų dekoracijoje, vaizduoja ne Jordano upėje Šv. Jono krikštijamą Jėzų, bet sukuria visai kitokį – ypač įtaigų ir novatorišką krikšto vaizdinį – basas berniukas baltais ilgais krikšto marškinėliais bėga prie geraširdžio tėvo, kuris jį kelia ant rankų apkabinti, šiuo gestu išreiškšdamas vaikelio įėjimą į krikščionių bendruomenę.

Meno donatorius, palikęs kolekciją kultūros miesto tikinčiųjų bendruomenei

Ne kartą Monsinjoro ištarta: tai, ką pasilieki sau – amžinai pražudai, tai, ką atiduodi kitiems, pasidaliji – amžinai yra tavo. 1999 m. gruodžio 12 d. Monsinjoras A.Talačkos mirė, visiškai nieko sau nepasilikdamas. Net kapo vietos šventoriuje, kurį jis pavertė nacionalinės vertės skulptūrų galerija. Ir tai, ką sukūrė šventovės erdvėje, ir tai, ką sukaupė namų celėje – viską dovanojo parapijai.

Mero Sigučio Obelevičiaus ir rajono tarybos valia, vyriausios architektės Daivos Gasiūnienės valingu rūpesčiu ir miesto kultūrininkų pastangomis Anykščių meno centro padalinyje – Sakralinio meno centre šie meno turtai nuolat eksponuojami ir priklauso kultūros miestui. Monsinjoro meno kolekcija, biblioteka, archyvas jau yra tapusi labai svarbia miesto tapatybės ir jo įvaizdžio dalimi.

„Tavo gyvenimas yra toks, kaip tavo diena“
Dažnai skaitydavęs savo mokytojo anykštėno Stasio Ylos maldyną „Tikiu Dievą“, monsinjoras A. Talačka rytais pakartodavo S. Ylai ir jam pačiam taip svarbią kardinolo Romano Guardini rytinę meditaciją: „Dieną galima pradėti ir be pradžios, be minties, be valios. Tada iš viso nebus diena, o tik laiko atbraila. Betgi diena yra kelias; ji nori turėti kryptį. Diena yra kūrinys; ji reikalauja aiškios valios. Diena yra giesmė; ji šaukiasi tyros intencijos. Diena yra visas tavo gyvenimas. Tavo gyvenimas yra toks, kaip tavo diena.“
Išmintingo, uolaus ir kūrybingo kunigo, taurios asmenybės gyvenimo visos dienos susiliejo į vientisą jo misiją Dievui, Lietuvai, Anykščiams.
Tad iš tikrųjų dabar, minėdami jo gimimo šimtmetį, galime patvirtinti Monsinjoro gyvenimo kelią Evangelijos žodžiais, jog jo išmintis pasitvirtino savo darbais.