Šiek tiek pritilo Lietuvos Šimtmečio sukakties renginių aidas… Vieniems tai buvo didelė šventė, kitiems – dar viena proga pakeikti Lietuvą.
Ekskursas į šalį – prieš keletą dienų išgirdau, jog stogdengiai už penkias darbo dienas gauna 800 eurų.
Grįžtu prie savo teksto – va, ir aš dabar jau norėčiau prisidėti prie tų, kurie per Vasario 16-ąją ne iškilmingos prezidento Valdo Adamkaus kalbos Seime klausėsi, o prie tų, kurie keikėsi. Sėdžiu penkias darbo dienas spoksodama į kompiuterio monitorių, barškindama klaviatūrą ir apie 800 eurų atlyginimą per savaitę galiu tik svajoti. Na, galiu nustot skųstis ir lipt ant stogo, gal bent 400 eurų per savaitę uždirbčiau… Darbdavys kaltas, kad mažas atlyginimas, Virgilijus Vaičiulis kaltas, kad pas mane bute šalta, o prisiminusi a.a. Vytauto Kernagio dainos „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ eilutes: „O vakarais kažko taip tolima, /Kažko nėra, kažko nėra – lyg artimų“, galiu kaltinti tik merą Kęstutį Tubį, kad „kažko tai“ bloga man gyventi Anykščiuose. Jis juk žadėjo, kad bus geriau…
Kad rytais esu priversta keltis 5 val., kalta mano katė, nes tokiu metu ji jau daug metų pusryčiauja… Baisu, net mano artimiausia aplinka yra kalta dėl to, jog „kažko tai bloga man gyvent“.
Žiūriu į nuotraukas, kurias kolega darė Vasario 16-ąją per iškilmingą vėliavos pakėlimo ceremoniją prie paminklo Laisvei, ir mąstau, kiek toje minioje žmonių, kurie myli Lietuvą. Jeigu jau pradėjau rašyti pesimistine gaida, tai tęsiu ir toliau, manau, jog bus koks 10 proc. tų, kurie pasakys mylintys Lietuvą. Gerai, tebūnie 20 proc.
Tegu bus neįvardinta Anykščių mokykla, kurios mokinius pedagogai į vėliavos pakėlimo ceremoniją varė (taip, varė!) sakydami, jog tiems, kurie ateis, „nurašys“ kelias privalomo atlikti socialinio darbo valandas. Ir niekas žodžių į vatą nevyniojo… O buvo galima subtiliau tai padaryti – na, pasakyti mokiniams, kad jie bus kažkaip paskatinti, arba (o šventas naivume!) kalbėti apie pilietiškumą, pareigą Tėvynei, išskirtinį Lietuvos jubiliejų ir t.t. Tad tų jaunų sielų jau net nedrįsčiau klausti, ar jie myli Lietuvą… Manau, kad tokio klausimo jų aplinkoje niekas nekelia, nekelia jo ir patys moksleiviai. Atmeskim dar ir tuos asmenis, kurie įvairiuose minėjimuose privalo būti – yra savivaldybei pavaldžių įmonių direktoriai, tos pačios savivaldybės administracijos skyrių vadovai ar specialistai. Myli nemyli jie Lietuvą – tegu lieka atviras šis klausimas. Tik džiugu, kad jie klauso šefo nurodymų.
Net neabejoju, buvo dalis tokių, kurie tikrai myli Lietuvą.
Meilė – sunkiai apibrėžiama sąvoka. Vienaip mylim tėvus, kitokią meilę jaučiam vaikams, dar kitaip mylim šalia esantį žmogų. O ką reiškia meilė Tėvynei? Manau, kad nei trispalvės nusipaišymas ant skruosto, nei langų stiklai papuošti vėliava jokia meile net nedvelkia. Aišku, mylėti garsiai lengviau nei mylėti tyliai, meilė tarsi didesnė, kai apie ją nutuokia ir šalia gyvenantis kaimynas, ir bendradarbis, ir gerokai tolimesnė aplinka. Tie, kurie apie meilę kalba garsiai man panašūs į tuos pačius pedagogus, kurie vaikus varo į minėjimus. Esu girdėjusi, rašiusi ir svarsčiusi apie pedagogų turimas (ar tikrai turimas?) vertybes viešojoje erdvėje rašant šlykščius komentarus apie kolegų „meilės romanus“, žinau mokytojų, kurie vaikus vadina „debilais ir abeliais“, tačiau išgirdusi apie pažadėtas „nurašyti“ valandas tiems vaikams, kurie ateis į Lietuvos šimtmečio minėjimo iškilmes, galvoju, koks turi būti tuščias žmogus. Man čia jau dvelkia vidinės kultūros nebūvimu… Tikiu, kad buvo mokinių, kurie sąmoningai nedalyvavo jokiuose šventiniuose renginiuose. Manau, kad tiek jų moralinės vertybės, tiek meilė Lietuvai gerokai didesnė nei juos ugdančių pedagogų.
Prieš porą dienų teko kalbėtis su Vilniaus universiteto profesoriumi, filologu, beje, pirmuoju Antano Baranausko literatūrinės premijos laureatu, Pauliumi Subačiumi, kuris teigė, jog nuo mokytojų, dėstytojų labai daug priklauso, kokia karta susiformuos: ką jie skaitys ir ar apskritai skaitys, kokias vertybes, moralines nuostatas sau susidėlios.
Ką vertybe laikys jaunas žmogus, kuriam sakoma, kad jis turi dalyvauti kažkokiame renginyje, kad valstybės jubiliejų turi švęsti bent jau dėl to, kad gaus kažką naudingo? Ir, deja, eina būriais moksleiviai kelti tos trispalvės, manau, net negalvodami apie pilietiškumą, tautiškumą…
Neturiu jokios teisės kaltinti tų, aprašytųjų, pedagogų – jau pakankamai seniai (o gaila) mokytojo profesiją renkasi ne abiturientų elitas…
Rašydama šias pesimistines „rieves“ džiaugiuosi bent juo tuo, kad redaktorė neliepė dalyvauti jokiuose šventiniuose renginiuose…
O kad man gyventi ir šalta, ir šiaip „kažko tai“ bloga, kaltas tik V. Vaičiulis ir K. Tubis… Ir dar šiek tiek mano katė…
