Meras turi paleisti politinio palaikymo komandą, kuri galbūt naudinga skrajutėms dalyti ar plakatams klijuoti, ir sustiprinti funkcinius skyrius profesionaliais specialistais, kurie sugebės daryti įtaką rajone vykstantiems procesams.
Smagu išgirsti apie išasfaltuotą kelio gabalą ar surengtą šventę, tačiau iššūkių rajone yra nepalyginamai daugiau, ir ganėtinai svarbesnių. Pagal oficialius duomenis, beveik visų mūsų veiklos sričių rezultatai tarp šalies savivaldybių yra gale ar arti jo.
Jeigu paimsime įprastą vertinimo skalę, kurioje per vidurį nulis, į viršų kyla skaičiai nuo +1 iki +10, o žemyn – su minuso ženklu, tai pagal subendrintus rodiklius Anykščiams tektų kažkur minus 6–7 balo. Kodėl? Ar neverti mūsų žmonės daugiau ir geriau? Ar pas merą ant stalo, o pas kiekvieną tarybos narį stalčiuje yra priemonių planai, kaip šį atsilikimą įveikti? Vieną sritį galbūt reikia sustiprinti profesionaliais specialistais, kitą – finansiniais resursais, o trečią gali tekti reorganizuoti. Bet pakilti nuo dugno bent iki skalės vidurio, o po to kapstytis aukščiau – būtina. Tam epizodinių priemonių nepakaks. Netgi vaikų darželio renovacija ar kokio nors bokšto statyba yra smulkmena su tuo, kokius uždavinius turi spręsti šiandieninė valdžia. Jeigu sukiužusiam automobiliui įstatysime naują kardaną, jis nebus nei gražesnis, nei geriau važiuos. Reikės rimtesnio remonto.
Kad pasiektų norimą rezultatą ir gebėtų konkuruoti su kitais rajonais, esama valdymo schema bus nepatikima. Kokią pridėtinę vertę gali sukurti gausus būrys mero patarėjų ar su partijos siuntimu į vadovybę įsiliejęs mero pavaduotojas? Jokios. Greičiausiai atvirkščiai, kišimasis į profesionalų darbą demoralizuoja savivaldybės skyrių specialistus ir erzina gyventojus. Įsivaizduokim, už ambicingo savo srities profesionalo nugaros stovi net ne tos profesijos mero patarėjas, ir diktuoja, ką daryti. Neklausyti negali, nes jo lūpomis skamba dievo žodis. Neabejoju, kad tai „užknisa“. Kad būtų pasiektas geras rezultatas, reikia kuo mažiau politinio naratyvo ir kuo daugiau profesionalumo, platesnio akiračio ir perspektyvos matymo. Valdyti mašiną nuo užpakalinės sėdynės nėra geras sumanymas.
Kitas dalykas – stebiu vis silpnėjantį valdžios ryšį su visuomene. Tradicijos kalbėtis su žmonėmis, priimant vieną ar kitą svarbų sprendimą, nėra. Ją reikia kurti, puoselėti ir plėsti.
Lietuva, vertinant santykį su visuomene, yra viduryje tarp autoritarinių ir demokratinių šalių. Jeigu Batkai ar Unui kalbėtis su eiliniais piliečiais, ko gero, yra prasto tono ar žemo lygio demonstracija, tai Vakarų Europos šalių savivaldybėse dažni sprendimai priimami vienokiu ar kitokiu būdu pasitarus su gyventojais. Pats tuo ne kartą įsitikinau, stažuodamasis Vokietijoje. Savivaldybė beveik kas savaitę vienur ar kitur organizuoja susitikimus su gyventojais. Vienam miestelyje – dėl vaikų pavėžėjimo, kitam – kaip spręsti patogesnį susisiekimą ar poilsį, trečiam – apie atliekų tvarkymą. Vadovai paprasti, protingi, ir jokio pasipūtimo. Kalbėjimosi su žmonėmis tradicija turi tapti norma ir pas mus.
Valdžios vyrai atrodo tarsi įkalinti savyje – žiūri, bet tavęs tarsi nemato. Kodėl patys gyventojai iš savo tarpo negali rinkti garbės piliečio? Būdų yra pačių įvairiausių. Dabartinė tvarka, kai kažkas pasiūlo, o komisija pritaria, labiau panaši į asmens paskyrimą, o ne išrinkimą. Pats statusas būtų aukštesnis ir garbingesnis, jei pasisakytų vietos bendruomenė. Savivaldybė galėtų parinkti kelis kandidatus, kurie atitiktų nustatytus kriterijus, o anykštėnai išsirinktų. Kita vertus, būti pripažintam visuomenės nepalyginamai svarbiau, nei valdžios.
Arba kodėl neleisti gyventojams išsakyti savo nuomones kurorto klausimu. Jeigu Anykščiams kurorto statusas svarbus, naudingas ir reikalingas, kaip valdžia sako, kodėl nepritarus ir mums? Gal trūksta argumentų, o gal nėra tradicijos kalbėtis. Bendraujant su gyventojais, valdžia kartu pasitikrintų, kaip jie žino žmonių lūkesčius. Sektų abipusė nauda.
