Į ateitį reikia žvelgti ambicingai ir daug dirbti, – tokia sutartinė išvada buvo padaryta Anykščiuose vykusiame forume „Necentriniai miestai 2024: pokyčio kodas – kūrybiškumas“. Miestų lyderiams, savivaldybių kultūros ir turizmo skyrių atstovams ir verslo bendruomenei skirtame forume visą dieną diskutuota apie tai, kaip turizmas, kultūra ir menas lemia necentrinių miestų patrauklumą.
Pirmą kartą Anykščių rajono savivaldybės ir Anykščių menų inkubatoriaus organizuotame necentrinių miestų forume pranešimus skaitė investicijų į nekilnojamąjį turtą bendrovės „ECE European City Estates“ atstovas, daugiau nei 20 metų nekilnojamojo turto investavimo patirtį Vakarų ir Rytų Europos bei Baltijos šalyse turintis Dejanas Mansfeldas-Rupnikas iš Austrijos, meno parodų kuratorė, edukatorė ir rašytoja Karen Claire Vanhercke iš Belgijos, lietuvių architektė, „Do Architects“ įkūrėja Gilma Teodora Gylytė, „The Critical“ agentūros strategas, tyrėjas Žemartas Budrys, „Stasys Museum“ Panevėžyje vadovė Vaida Andrijauskaitė, „Merkinės fabriko” įkūrėjai, partneriai Vytaras Radzevičius ir Rasa Radzevičienė, architektė, viena iš Švenčionėlių miško uosto įkūrėjų Guoda Bardauskaitė-Miloš, Kaišiadorių kultūros centro direktorė Lina Brazionienė.
„Svarbu suvokti, kad miesto infrastruktūros plėtros sprendimai daro didžiulę įtaką miestų ateičiai, dešimtmečiams į priekį, todėl kiekviena, šioje plėtroje padaryta klaida kainuoja per brangiai“, – apie Europos miestų plėtros aspektus kalbėjo investuotojas, lektorius D. Mansfeldas-Rupnikas.
Kviesdamas mokytis iš blogųjų pavyzdžių jis pabrėžė, kad necentriniai miestai Lietuvoje turėtų išnaudoti savo stiprybes. „Pažiūrėkite, kas darosi su klimatu Ispanijoje ar Italijoje. Lietuvoje vasaros taip pat ilgėja, čia nuostabi gamta, ji darosi patraukliu kraštu gyventi ir dirbti. Ypač jaunimui, kuris vis dažniau šiame greitame pasaulyje ieško pusiausvyros galimybės. Išnaudokite tai, siūlykite jiems nuotolinį darbą“, – kalbėjo lektorius.
D. Mansfeldas-Rupnikas įsitikinęs: ypač nedidelio miesto identitetą kuria nuoseklios asmeninės lyderystės pavyzdžiai.
Pranešimą „Menu grįstas dialogas – bendruomenių jungtis“ forume skaičiusi parodų kuratorė, edukatorė K. C. Vanhercke, diskusijoje apie išskirtinius miesto monumentus salės plojimų sulaukė pasakiusi, kad erdvės, kuriose kuriamos, buriamos ir puoselėjamos bendruomenės, yra kur kas svarbiau už monumentus.
Bendruomenių svarbą savo pranešime taip pat pabrėžė architektė G. T. Gylytė. Forume ji kalbėjo apie tai, kad sovietų laikais ir architektūra griovė Lietuvos kultūrą, stabdė žmonių ryšius, bendruomeniškumą. „Reikia prisiminti, kokie gyvi būdavo mūsų turgūs, stotys, gatvės – visa tai turėjome, ir tai buvo brutaliai sunaikinta“, – sakė architektė.
Ji įsitikinusi, kad kiekvienas architektūros projektas gali bendruomenę sujungti, tik architektai turėtų apie tai galvoti. Ir čia energinio ar finansinio efektyvumo tikrai nepakanka. „Vilniaus Naugarduko gatvės transformacija su gatvės turgumi, „Ogmios“ miestas, Naujosios Akmenės vizija – tai pavyzdžiai, pasakojantys, kad būtent nuo koncentruotos susibūrimo erdvės prasideda bendrumo jausmas, o jis skelbia apie bendruomenės pradžią.
Antroji forumo dalis skirta realioms istorijoms, liudijančioms lyderystės, ambicingumo ir originalių idėjų svarbą.
Modernūs hipiai Švenčionėliuose ir pankai Merkinėje – taip save apibūdino Švenčionėlių miško uosto viena iš įkūrėjų, architektė G. Bardauskaitė ir „Merkinės fabriko“ įkūrėjas, Merkinės atgaivintoju dažnai pavadinamas žurnalistas ir keliautojas Vytaras Radzevičius.
Abiejų išvados panašios – vienas nedideliame miestelyje neišgyvensi – bendruomenės kūrimas yra veiklos sėkmės pagrindas.
Daug kalbėta ir apie kultūros veiklų finansavimą, apie miestų savivaldos požiūrį į naujas kultūros erdves.
„Ar reikia tapti Lietuvos kultūros sostine, kad gautum kultūrai pinigų“, – klausta po Kaišiadorių kultūros centro direktorės L. Brazionienės pasisakymo ir pasidalijimo apie tai, kokį pokytį Kaišiadorims paliko kultūriniai Lietuvos kultūros sostinės renginiai ir įvykiai.
Forumo tikslas – įkvėpti vieni kitus, pasidalyti konkrečiais pavyzdžiais, kad įmanoma daryti pokytį net ir sudėtingomis sąlygomis, – buvo pasiektas. Ne tik infrastruktūra gali padėti energizuoti miestą, o kultūra, bendruomenė, žmonės, – sveikintinai sutikta Švenčionėlių miško uosto iniciatyva kurti necentrinių miestų tinklą, kuriame būtų galima dalytis panašiais iššūkiais, nuotaikomis bei sprendimais drauge.
Forumo rengėjai tikisi, kad jis taps metine tradicija, Anykščiai ir vėl galės sulaukti tokio pat gausaus ar dar gausesnio dalyvių skaičiaus ir įdomių diskusijų.
Ir kas galėtų paneigti, kad su laiku nebus panaikintas Anykščių rajonas, dalį jo perleidžiant Utenai, dalį – Panevėžiui, kas liks, atiteks Ukmergei. Bet prieš tai ko gero pamatysime, ne vieną tiesioginį valdymą įvestą Anykščių rajono savivaldybėje. Skystėjanti vietinė politika, dar labiau skystės, ką ten kalbėti apie nūdienos kadrų trūkumą vietos savivaldoje. O šių dienų forumuose išsakytos mintys apie regionų ateities politiką, labiau primena istorijas apie utopinius Naujuosius Vasiukus ir tarpgalaktinį šachmatų turnyrą, nei galimas ateities perspektyvas Anykščių mieste ir rajone.
Ir ką tai keistų, jei Anykščiai būtų Utenos ar Panevėžio savivaldybėje? Nereikėtų vežti šiukšlių ar valyti vandens nuotekas? Žmonės nustotų sirgti, išnyktų beglobės katės? Žmonėms jokio skirtumo, vis tiek viskas keliasi į elektroninę erdvę. Luminoro bankui, vaistinei ar Lidlui nusispjauti ant miesto statuso. Ar rajono ar seniūnijos centras visiškai nesvarbu. Nesvarbu ir gyventojui.