Iš Šilinės vienkiemio (Kurklių sen.) kilęs fotomenininkas Juozas Polis praeitą penktadienį atšventė 90-ąjį gimtadienį. Dešimties fotografijos albumų autorius, personalines parodas eksponavęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje, Vokietijoje, Čekijoje, už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, J. Polis niekuomet nepamiršo savo gimtojo krašto, buvo surengęs didelę savo darbų parodą Anykščių koplyčioje, o 2006-aisiais savo vaikystės miestui – Anykščiams – padovanojo 40 didelio formato nuotraukų apie Lietuvą parodą ir savo parengtų ir išleistų fotografijos albumų kolekciją. Deja, kol remontuojamas Anykščių kultūros centras, miestelėnai ir svečiai neturi galimybės jų matyti.
Didysis fotografijos maestro gyvena Vilniaus pakraštyje, ramioje, ne taip lengvai surandamoje Žirgo gatvelėje su dukra medike – mokslininke Birute Butkiene. Pravėręs erdvaus namo duris kaip visada žvalus maestro vedasi į antrą aukštą, kurio sienas puošia didelio formato nuotraukų blokai. Pati tikriausia paroda, kurią tereikėtų perkelti į Valdovų rūmus, kurie pernai nebuvo baigti, tad didelė J. Polio fotografijų paroda buvo eksponuota rugpjūčio mėnesį Prospekto galerijoje. Tačiau paroda Valdovų rūmuose bus, o ant darbo stalo – jos katalogo eskizai. Garbaus amžiaus menininkas dar pats vairuoja automobilį „Volvo“ ir nejaučia atskirties nuo sostinės gyvenimo pulso. Tiesa, į savo numylėtą ir nuotraukose įamžintą pajūrį pats nebevairuoja, tačiau tik dėl to, kad su nuolaida kelionė autobusu iš Vilniaus iki Palangos 14 litų tekainuoja, o iki savo butuko už taksi dar 10 litų sumoka.
J. Polis teigė pats savo nuotraukas spausdindavęs, rėmindavęs, ruošdavęs fotoalbumus ar parodų katalogus, tačiau jau dešimtmetį leidžia sau pailsėti ir nebefotografuoja. „Jei kas prašo nuotraukų, neatsisakau padėti, – sakė šypsodamasis ir primindamas, kad jo sveikata labai rūpinasi dukra. – Va, tik Valdovų rūmams parodą „Lietuva Tėvynė mūsų“ ruošdamas pernai su „haseliu“ juos nufotografavau dėl katalogo, nors nuo 2000-ųjų, galima sakyti, neimu fotoaparato į rankas.“ Beje, J. Polio nesužavėjo skaitmeninė fotografija, liko ištikimas tradicinei fotojuostai.
Pasiteiravęs, kas naujo Anykščiuose, J. Polis prisiminė ir Šilinės vienkiemį, kuriame prabėgo vaikystė. „Tėvukas Vaclovas buvo šviesus žmogus, 1932-aisiais man, baigusiam 5 klases, nupirko fotoaparatą, – prisiminė J. Polis. – Kaime nebuvo elektros, tad negatyvą ant fotopopieriaus atšviesdavau kamaroj trumpam atverdamas mažytį langelį. Deja, į Šilinės vienkiemį man nebėra ko važiuoti. Mirus tėvukams, sodybą pardavėme ir ten po mūsų, rodos, jau trečia šeima gyvena.“ Fotomenininkas iki šiol nepamiršo ir bene pirmosios savo kelionės iš Šilinės į Anykščius, kai jį ne juokais išgąsdino garvežio signalas.
1939 m. viešėdamas pas gimines Lėne, J. Polis nufotografavo Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną, o ne taip ir seniai portretiniams plakatams šalies prezidentus Algirdą Brazauską ir Valdą Adamkų.
Su fotoaparatu J. Polis nesiskyrė, tačiau iki1956-ųjų dirbo Kelių valdybos automechaniku, nes šią specialybę buvo įgijęs prieš pat karą Kaune. 1956 – 1959 metais pirmus tvirtus profesionalaus fotografo žingsnius J. Polis žengė Lietuvos telegramų agentūroje, tačiau iš ten jį išgrūdo, kadangi nestojo į Komunistų partiją. „Aš buvau ištikimas tėvuko priesakui būti geru specialistu ir nesusidėti su partijom“ , – šypsojosi užkietėjęs nepartinis fotografas, karjerą tęsęs „Statybos ir architektūros“ žurnale, Dailės kombinate, Lietuvos fotomenininkų draugijoje. 10 metų jis atliko buvusios TSRS Užsienio turizmo valdybos užsakymus, vienas iš nedaugelio fotografavo profesionalia „Hasselblad“ ir „Lingof“ technika ir ypač aukštos kokybės užsienietiška fotojuosta. Nors tuomet J. Polis gyvendavo geriausiuose Sąjungos viešbučiuose, turėjo asistentą, galimybę fotografuoti iš malūnsparnio, visgi tuos metus mini ir su mažyte nuoskauda, kad per juos per mažai Lietuvai padarė…
Brandžiausi J. Polio albumai ir parodos sutapo su Lietuvos atgimimu. Antai jo1989 m. 50 tūkst. egzempliorių pakartotiniu tiražu išleistas albumas „Atgimstanti Lietuva“ buvo išpirktas per 4 mėn. Vadinasi, žmonėms labai reikėjo jo knygų… Po šio ėjo „Einu per Lietuvą“ (1992 m.), „Malda Lietuvai“ (1994 m.), „Lietuvos teatrai“ (1998 m.), ir „Lietuva Tėvyne mūsų“ (du leidimai 1998 ir 2001 m.)… Juose J. Polis iškyla visu ūgiu. Kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis J. Polį pavadino pačiu tikriausiu Lietuvos fotografijos maestro, spalvotosios kraštovaizdinės fotografijos pradininku, nuosekliausiu jos techninės ir meninės kokybės gynėju. Menininkas buvo ištikimas gamtos grožio paieškai, dažniausia iš paukščio skrydžio, architektūrinei fotografijai, o kai žmonės plūstelėjo į Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią, Sausio 13-osios įvykius, Popiežiaus viešnagę – J. Polis buvo su jais ir fiksavo tai kaip tikras fotometraštininkas. Pasak Fotomenininkų sąjungos narės Mildos Šeškuvienės, J. Polio fotografijos – tikslus ir emocionalus svarbiausių Lietuvos įvykių metraštis. „J. Polį galėtume pavadinti naujuoju romantiku, ne tuo, kuris sėmėsi jėgų tautos praeityje, o tuo, kuris Lietuvą myli kaip žmogų, atleisdamas klaidas, poetizuodamas jos šiandieną, nereikšmindamas negerovių, vien skleisdamas aplink grožį, gėrį ir tikėjimą“, – pastebėjo M. Šeškuvienė.
