Nepriklausomybė atnešė galimybę rinktis

Jau 36-ąjį kartą minėjome Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – dieną, kuomet 1990 metų kovo 11-ąją 124 Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, tarp jų ir anykštėnai, tarė „už“. „Anykšta“ apie laikmetį, kuomet kūrėsi Lietuva, tą kovo 11-ąją, kai tapome laisvi, pakalbinome žinomus anykštėnus.

Trūksta pilietiškumo

Juozas RATAUTAS, vienas iš pirmųjų rajono valdytojų, buvęs „Sodros“ Anykščių padalinio vadovas:
„Tada mes dirbome savivaldybėje, labai sekėme tuos įvykius ir tądien sužinojome, kad yra priimtas Nepriklausomybės aktas. Valdytojas Algimantas Dačiulis važiuodavo į Vilnių, kartais man tekdavo vykti vietoje jo, bet būtent kovo 11 dieną Vilniuje neteko būti. Valdytojas, kiek pamenu, buvo Seime. Kai sužinojome, labai aktyviai diskutavome, labai džiaugėmės, jautėme didelį entuziazmą.
Nepriklausomybė nebuvo labai didelė staigmena, nes nuo 1988–1989 metų virė aktyvus politinis gyvenimas Lietuvos nepriklausomybės siekiui – buvo atstatomi paminklai, vyko kryptingas ėjimas į tą Kovo 11-ąją. Tos nuotaikos vyravo žymiai anksčiau ir ta diena atėjo dėsningai.
Atsirado dar didesnis entuziazmas kažką daryti Lietuvos, Anykščių labui. Pastatėme paminklų, organizavome renginius, aktyviai prisidėjome prie organizuojamų mitingų, ėmėme atstatyti partizanų kapus, juos lankyti. Tą laikotarpį prisimenu su dideliu džiaugsmu.
Dabar pilietiškumo trūksta, apie tai ir pats esu ne kartą rašęs. Kuo toliau, tuo jo mažiau. Mūsų laikais buvo daugiau idealizmo, o dabar – pragmatiškumo vien renginius organizuojant. Kiekvienas žiūri, kiek galima gauti pinigų iš kokio knygos pristatymo ar strategijos sukūrimo. Mes net nepagalvodavome, kad reikia paprašyti pinigų. Ne tik dirbdami savivaldybėje, bet ir meistrai, menininkai, pinigų neprašydavo.
Dauguma turbūt myli Lietuvą, bet yra įvairių žmonių. Pasižiūrėkime, kiek yra marginalų, kurie neša savo ideologijas ir idėjas. Į juos reikia mažiau dėmesio kreipti ir eiti pirmyn. Nuvilia sprendimai ar partijos, kurie žiūri savanaudiškai, norisi, kad būtų spartesnis ėjimas į priekį, kartais trūksta daugiau valstybinio požiūrio.
Tiems, kurie sako, kad prie ruso gyveno geriau… Aš jau prie ruso gyvenau, penkiolika metų dirbau sovietinėje santvarkoje, kolūkiuose, kitose įstaigose ir nepriklausomos Lietuvos įstaigose. Yra labai didelis skirtumas tiek darbe, tiek gyvenime. Tie, kurie sako, kad prie ruso buvo geriau, nežinau, ką jie lygina. Taip, anksčiau buvo daugiau lygiavos – ir mašiną gaudavai, ir butą, o dabar darai tiek, kiek sugebi. Gaudavom, kad pragyventi užtektų, bet nei užsienio matydavom, nei kaip žmonės kitur gyvena. Lyginti nėra ko.“

Patriotiškumas priklauso ir nuo aplinkos

Stanislovas KRUMPLIAUSKAS, kunigas kanauninkas, Dusetų (Zarasų rajonas) Švč. Trejybės parapijos klebonas, Anykščių rajono garbės pilietis, Laisvės kovų dalyvis:
„Tą dieną prisimenu labai džiaugsmingai. Buvo nuojauta, kad Lietuva taps nepriklausoma, Sąjūdis vedė prie to, kad būtų pasirašytas Aktas. Ta diena turėjo ateiti. Kai nepriklausomybė buvo paskelbta, aš tarnavau Biržų rajone. Rinkome deputatus į Aukščiausiąją Tarybą, buvau neakivaizdus patikėtinis. Rinkome Rasą Juknevičienę.
Be abejo, kad žmonės nepriklausomybę vertina. Vyksta renginiai, paminėjimai, mes irgi nešame vėliavą iškelti prie Laisvės paminklo, vyksta Mišios. Kaip Vasario 16-ąją švenčiame, taip ir Kovo 11-ąją, tai yra tąsa. Tačiau dabar, kaip pastebiu, žmonės labiau džiaugiasi, kad tą dieną yra išeiginė, švenčia vangiau. Dauguma vėliavas iškelia, prisimena, bet daugiau namuose sėdi.
Tada žmonės buvo vieningi, buvo patriotai, buvo ta dvasia. Autobusais į Baltijos kelią važiavom – mes stovėjome prie Salačių. Dabar trūksta patriotiškumo, bet stengiamės, kad jis būtų. Patriotiškumas priklauso ir nuo aplinkos, tėvų, bendruomenės. Aš stengiuosi sujungti bendruomenę, prisijungia kultūros namai, seniūnija, gimnazija.
Manau, kad žmones daug kam abejingus padarė kovidas. Anksčiau, kaip sakau, buvo geležinė karta. Dabar žmonės daugiau namuose su vaikais sėdi. Jei būna ilgesnis švenčių laikotarpis, dažniau renkasi išvykti, keliauja į šiltus kraštus.
Žmonės ir į bažnyčią menkai eina. Kai atvažiavau į Anykščius, būdavo pilna bažnyčia, per šventes durys neužsidarydavo. Dabar retėja, retėja… Geležinė karta išeina, o jaunimas miestuose namuose sėdi. Daugiausia kunigas reikalingas, kai laidoja, o sekmadieniais bažnyčia apytuštė…
Šeimos dabar vaikus auklėja šiltnamio sąlygomis.
Tikriausiai, žmonėms reikia sukrėtimo. Sako, kad Ukrainą suartino karas – ten dabar ir vėliavos, ir demonstracijos. Bet nesinori galvoti, kad Lietuvą užpuls tokios nelaimės.
Esame laimingi, kad esam laisvi, kad apgynėme Lietuvą, Parlamentą. Dabar atsivėrė langai į pasaulį, matome užsienį, turime galimybę ten mokytis. Lietuva į Europą ėjo per krikštą, su Dievo malone žengė ir į Kovo 11-ąją.“

Kiekvienas savaip įsivaizdavo laisvą Lietuvą

Gintaras VAIČIŪNAS, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Anykščių filialo pirmininkas, Anykščių rajono savivaldybės Kultūros tarybos narys:
„Daugiau prisiminimų išlikę ne iš tos dienos, o apskritai apie agitacinį laikotarpį. Į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą Anykščių apygardoje tuomet kandidatavo Sąjūdžio iškelta Irena Andrukaitienė bei Tamara Božok, Jonas Janišius. Dalis Anykščių rajono buvo priskirta Panevėžio rajono Raguvos apygardai. Ir Raguvos, ir Anykščių apygardose rinkimus laimėjo Sąjūdžio atstovai – Vidmantas Žiemelis ir I. Andrukaitienė. Tai rinkiminei agitacijai tuomet smarkiai padėjo ir „Anykšta“ – imtas spausdinti agitacinis laikraštis „Žiburys“, kad Sąjūdžio kandidatas laimėtų į Tarybą. O kas vyko Seime, visi matėme per televiziją.
Apie nepriklausomybę buvo kalbama plačiai, todėl abejonių kaip ir nebuvo. Pas mus Anykščiuose apie laisvę imta garsiai kalbėti nuo 1989 metų vasario 16 dienos, kai minėjimo metu Anykščių kultūros rūmuose atvykę Kauno Sąjūdžio grupės žmonės prakalbo apie nepriklausomybės skelbimą. Kalbėjo, kad jei Sąjūdis nedarys žingsnių ir nekvies skelbti nepriklausomybės, viskas subyrės ir nebebus dėl ko kovoti.
Kiekvienas savaip įsivaizdavo laisvą Lietuvą. Politiniai kaliniai, tremtiniai, partizanai kitaip įsivaizdavo, kaip bus atkurta nepriklausomybė, iš pradžių matė ir daug neteisingumo. Bet per 36 metus mes nuėjome labai toli ir tą leido padaryti nepriklausomybė ir demokratija. Sako, kad demokratija yra blogiausias valdymo būdas, bet geresnio niekas neišrado. Dabar galime kritikuoti bet ką, rašyti apie bet ką. Tai yra labai daug. Yra nepatenkintų valdžia, bet visi patenkinti, kada STT iškelia bylą. Jei būtų sovietiniai laikai, tai būtų neįmanoma. Kai yra demokratija, yra tvarka, pati valdžia pasitempia – žino, kad visi korupciniai dalykai vis tiek išlįs.
Didžiausia vienybė buvo tada, kai mums reikėjo permainų – 1988–1989 metais. Jau 1990-aisiais entuziazmas mažėjo. Paskaičiau, kiek tuomet, renkant į Aukščiausiąją Tarybą, dalyvavo rinkimuose – 39 ar 40 procentų žmonių. Tiek dalyvauja ir dabar. Aktyvioji visuomenės dalis visada yra aktyvi ir jei kažkas iškiltų, neabejoju, kad žmonės eitų ginti savo krašto. Kad žmonės nusivylę savo valstybe – nemanau. Beje, daug žmonių apskritai nesidomi politiniu gyvenimu, istorija, rūpinasi tik savo gerove. Tačiau tai yra natūralu.“

Vienybės dabar yra daugiau

Saulius NEFAS, Sąjūdžio Anykščių rajono tarybos pirmininkas, buvęs Anykščių rajono meras, Mykolo Romerio universiteto profesorius:
„Žinau, kad tą dieną sėdėjau prie televizoriaus ir laukiau žinių iš Vilniaus. Buvo nuojauta, kad tądien tapsime nepriklausomi, nes buvo visos žinios, kad bus skelbiama nepriklausomybė. Matyt, kitos nuojautos ir negalėjo būti.
Manau, kad būdami laisvi, viską darome pagal savo išgales, tiek, kiek esame verti. Kiekvienas darbas yra nepriklausomybės įtvirtinimas – kiek darbų padarome, kokie mūsų pasiekimai, tokia ir nepriklausomybė.
Sakyčiau, kad vienybės dabar yra net ir daugiau tam tikromis formomis. Per 36 metus mes labai pasikeitėme, pasikeitė mūsų gyvensena. Jei tada didžiajai daliai žmonių kryptis buvo labai aiški – pasiekti nepriklausomybę, tai dabar, nepriklausomybę turint, tų krypčių yra labai daug. Išryškėja mūsų skirtingumas. Būtent iš skirtingumo ir turime pasiekti vienybę. Kas, kad apsipykstam, kad blogai padarom? Tikiu, kad, reikalui esant, suveikia pagrindinis žmogaus instinktas, kad reikia susitarti, siekti pagrindinio tikslo. Tai, man atrodo, yra svarbiausia.
Kai sako, kad išsilakstome, – pirmiausia žmogus tenkina savo fiziologinius poreikius. Jam reikia išgyventi. Iš tiesų dėl to ir kovojom – kad žmogus turėtų galimybę pasirinkti, kur jis nori gyventi. Tas, kuris išvažiavęs iš Lietuvos, jos nemyli? Negalėčiau taip vertinti. Kas gali pasverti tą meilę ar ją įrodyti? Galbūt šioje vietoje kaip tik reikėtų mažiau priekaištauti, kad kažkas daro kitaip. Jei jis išvažiavęs dirba ir taip sukuria šeimai gerovę, tai yra nepriklausomybės pasiekimas.
Ir anais laikais ir labai daug buvo tų „vatnikų“, bet kalbant apie kovo 11 dienos išvakares, jie buvo pritilę, jie bijojo, matydami tą nenugalimų žmonių jėgą, dėl to kitaip nešnekėjo. Dabar vėlgi – mes leidžiame pasisakyti, leidžiame išsikalbėti. Čia kaip su blogiu. Blogis visada rėksmingas, o gėris – tylus. Dėl to „vatnikai“ ir visi kiti rėkia, dėl to mums nejauku, skaudu, kad taip yra. Mes turime siekti, kad tokių dalykų būtų mažiau. O ar gyventi buvo geriau tada ar dabar, ginčytis neįmanoma. Labai gražiai visai neseniai pasakė aktorius Giedrius Savickas tiems, kurie kalba, kad anksčiau visko buvo daugiau. Jis jiems pasakė – eikit, darykit, šokit, sueikit, būkit linksmesni, jei nenorite tualetinio popieriaus, naudokite laikraštį! Turime galimybę pasirinkti.
Valdžioje vienybės niekados nebuvo. Tik išrenkamas Vytautas Landsbergis Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, po kelių dienų Arvydas Juozaitis sako, kad tai – didžiausia klaida. Vienybės nebuvo ir jos negali būti, laisvoje visuomenėje taip nebūna. Sovietmetyje absoliuti vienybė buvo tylėjimas. Tik disidentai, saujelė žmonių, rodė nepritarimą, o visi kiti tylėjom. Per galimybę kalbėti daug ko prikalbam, čia jau yra mentaliteto klausimas. O didesnius reikalavimus keliame politikams, kuriuos patys ir išrenkame.“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas