Nori glaustis prie savo šaknų…

„Kiekvienas, keliaujantis iš Anykščių į Kavarską, neišvengiamai pravažiuoja Peslių kaimą, dažniausiai to nė nežinodamas. O kai nuveži svečią į tirštai karklų ir alksnių prišėlusį pašventup“ , tai būtinai nustemba: „Ir iš viso kaimo ničnieko nebeliko?“ Belieka parodyti senas kapinaites – o tada vėl nustemba „Žmonių nebėra, tačiau kapinės tebegyvos?“, – rašė rašytojas Rimantas Vanagas praeito šeštadienio publikacijoje „Žmonių mažėja, o Peslių kapinės atgyja“. Kapinės, nūnai vėl šviečia šviežiai supiltais kapais, jas savo amžino poilsio vieta renkasi net Peslių kaime niekada negyvenę žmonės.
„Anykšta“ klausė, kas traukia žmones laidotis atokiose, rudenį ir žiemą sunkiai privažiuojamose Peslių kapinaitėse? Gal tai naujos mados apraiškos?

Eugenijus PAJARSKAS, Anykščių seniūnijos seniūnas: „Peslių kaimo kapinaites prižiūrime, tvarkome, išvežame šiukšles. Prieš 9 metus ten tvorų iš po šiukšlių nesimatė. Ir keliuko teliko atkarpa nedidelė sutvarkyti, ką tikimės padaryti šiemet. Reikia užpilti žvyru ir tik tuomet lyginti, nes ten smėlis ir greideris lygindamas kliūva už medžio šaknų.  Plėsti kapines nenumatyta, tad stengiamės naujų kapaviečių nedaryti. Teisybė, ten dabar yra naujų kapų, tačiau prašydami leidimo laidoti Peslių kapinėse žmonės motyvuoja, kad ten ilsisi jų giminaičiai. Na, gal yra koks vienas ar kitas kapas, nesusijęs giminystės ryšiais su anksčiau palaidotais!?“ 

Daiva STANKEVIČIENĖ, Anykščių rajono kultūros vertybių apsaugos specialistė: „Džiugu, kad atgyja senosios kapinės. Beje, jose nėra į Kultūros vertybių registrą įrašytų objektų, tačiau yra nemažai saugotinų kryžių ir paminklų. Laidojimo senose kapinaitėse tendenciją pastebiu ne tik dėl Peslių, bet ir kitų riboto laidojimo kapinių. Nauji kapai atsiranda net miškų glūdumoje esančiose Šilagalių kaimo kapinaitėse. Kartais tai susiję su religinėmis konfesijomis. Karališkių kaime nėra sentikių ar stačiatikių, tačiau į kaime esančias kapinaites rusų tautybės žmonės atvežami laidoti iš tolimesnių apylinkių.“ 

Antanas VERBICKAS: „Reiškinį, kai dabar mirę žmonės laidojami senose, tyliose, kartais net neveikiančiose kapinėse, savo protėvių kapuose, pastebiu jau senokai. Antai Skiemonyse yra naujos ir jau buvusios apleistos senosios kapinės. Dabar jose vėl laidojama. Arba primirštose, miškų glūdumose paskendusiose Šilagalių kaimo kapinėse palaidojama menininko Jono Žuko žmona. Juk kadais beveik kiekvienas kaimas turėjo savo kapines ir lauką ardamas žmogus matydavo kapų medžius, kur ilsėjosi jo artimieji. Tarybiniu laikotarpiu, kai viskas buvo centralizuojama, ir kapinių stengtasi palikti kuo mažiau. Tos didžiosios, ypač miestų, kapinės gal atgraso savo didumu ir žmonės renkasi amžinam atilsiui ramias kaimų kapinaites. Žodžiais tai sunku paaiškinti, tačiau gal tai ir protėvių šauksmas“. 

Alvydas DIEČKUS, Rubikių kaimo gyventojas: „Manau, kad pasirinkimą apsprendė ten palaidoti protėviai ir išskirtinė vieta ant Šventosios upės kranto. Perskaitėme apie Peslių kapines, o mano vadovaujamo Burbiškio agroserviso ekonomistė Danguolė Kielienė ir sako, kad nori būti palaidota tik Peslių kapinėse, nes ten ilsisi jos protėviai. Aš dar vaikas, lakstydamas senajame Rubikių kaime, pasakiau, kad jei numirsiu, norėčiau būti palaidotas senosiose kaimo kapinaitėse ant Rubikių ežero kranto. Ten palaidoti mano proseneliai, močiutė, ten ir aš norėčiau glaustis prie savo šaknų, be to, iš tų kapinaičių atsiveria nuostabios Rubikių ežero platybės. Savo norą esu sakęs savo vaikams, toliau jau jų valia.“

-ANYKŠTA