Nuo Jono Biliūno iki veršelių augintojos

1958-1960 metų „Kolektyviniame darbe“ rašoma daugmaž tokiomis pačiomis temomis, kaip ir seniausiuose laikraščiuose, tačiau šiuo laikotarpiu laikraštis pasidaro gyvesnis, jame daug daugiau fotografijų, karikatūrų, įvairesnių temų. Pavyzdžiui, yra pristatomi filmai, rašoma apie menininkus, darbininkus. Tad šį kartą apie viską po truputį.

Laimės žiburio atidarymas

1958 metų laikraštyje, 53-iame numeryje, pačiame pirmame lape aprašytas didelis įvykis anykštėnams, o galbūt – ir visai Lietuvai. Atidaromas paminklas Jonui Biliūnui – Laimės žiburys, kuris iki šiol traukia tiek lietuvių, tiek užsienio turistus. Aprašomos paminklo atidengimo iškilmės; jose kalbėjo rašytojas E. Mieželaitis, J. Biliūno giminaitis kolūkietis Jurgis Biliūnas, LKP CK sekretorius V. Niunka, LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas J. Paleckis. Įvykis aprašomas taip:
„Ir štai dabar, praėjus penkeriems metams nuo tos dienos, kai Biliūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą, poeto kapas ant piliakalnio neatpažįstamai pasikeitė. Jo vietoje išaugo didingas ir nuostabus keturiolikos metrų aukščio granito paminklas, savo forma ir didingumu labai primenantis tą laimės žiburį, kuris šviečia mūsų tarybinės liaudies kelyje, tą laimės žiburį, apie kurį šimtmečiais svajojo lietuvių tauta, apie kurį savo literatūrinėje pasakoje puikiai rašė Jonas Biliūnas. Praėjusį pirmadienį tūkstančiai respublikos žmonių iš Šiaulių, Klaipėdos, Kapsuko, Vilniaus, Kauno ir kitų miestų važiavo į Anykščius iškilmingam paminklo Jonui Biliūnui atidarymui, dar kartą pagerbti didžiojo rašytojo atminimą, nulenkti galvą prie jo kapo“.

Dainų šventė Anykščiuose

1959 metų 50 –jame numeryje kviečiama į Dainų šventę-festivalį. „Kur eiti?“ – klausiama.
„12 val. prasideda karnavalas – eisena Anykščių miesto gatvėmis į Anykščių šilelį. 14 val. Dainų šventės-festivalio atidarymas. Čia jungtinis mišrus choras dainuos Anykščių rajono Dainų šventės-festivalio repertuaro dainas, jungtinis liaudies šokių kolektyvas šoks lietuvių liaudies šokius ir žaidimus. Pasirodys geriausieji kolektyvai: dūdų orkestrai, kaimo kapelos, jumoristinės agitmeninės brigados. Žaliojoje vejoje galima bus pamatyti komiškus žaidimus.
Gal jūs neskraidėte lėktuvu ir norėtumėt, pakilę aukštai, pamatyti savo pasipuošusį festivalinį miestą? Tai skubėkite į lėktuvų nusileidimo aikštę“.

Apie Brisių…

1959 metų 35 – ajame numeryje akį traukia B. Melėniškio nuotraukos ir tekstukas apie Niūronis, pavadintas „Kūdikėlis, kur užaugau“. Tekstas po nuotraukomis toks:
„Vaizdingos Niūronių apylinkės: kalnais kalneliais subangavę, apsikaišę pušynėliais, paplūdę žaliuose žiemkenčių plotuose. Gražiame gamtos prieglobstyje dunkso ir rašytojo Jono Biliūno sodyba, kurioje užaugo ir praleido jaunystės pavasario dienas didysis lietuvių tautos sūnus. Čia dabar įrengtas muziejus, Biliūno atminimui ant namo prikalta memorialinė lenta.
Vos į mėlynąją Šventąją nuplūsta ištirpęs sniegas ir sakingų pušynų glėbyje pradžiūsta kelias, į rašytojo gimtinę pasipila ekskursantai. Parymoti Beržų kalnelyje, ant kurio Biliūnas ne vieną kūrinį parašęs, pasekti jaunojo rašytojo pėdomis, kur jis vargšę katytę nušovęs, apžiūrėti vietą, ant kurios senasis Brisius gulėjęs, ateina ir atvažiuoja ne tik Lietuvos darbo žmonės. Niūronis aplankė ekskursantai iš Latvijos, Estijos ir net kaimyninės Lenkijos krašto mokytojai“.

Šaunuolė veršelių augintoja!

1960 metų „Kolektyvinio darbo“ 36-ajame numeryje giriama Albina Kazlauskienė, veršininkė. „Ji – kolūkio pasididžiavimas“ – skelbia K. Vidmantas, pridėdamas didelę Kazlauskienės nuotrauką. Romantiškai aprašomas moters darbas:
„Girgžteli uždaromos durys, ir mažytis šviesos šešėlis atitrūksta nuo tamsaus namo silueto. Tai „Gegužės pirmosios“ kolūkio veršininkė Albina Kazlauskienė skuba į fermą. Po pusvalandžio veršidėje jau girdėti jos įprastiniai žodžiai:
Miegokit, mano brangučiai. Kai išvirs ėst, pakelsiu. Dar tik penkta valanda.
Ir taip vienuoliktus metus. Per 10 darbo metų Kazlauskienė išaugino daugiau kaip 600 veršelių. Praėjusiais metais Albina augino 76 veršelius. Rūpestingos priežiūros dėka per parą kiekvienas veršelis priaugdavo vidutiniškai po 700-1000 gramų. Veršeliai buvo išauginti iki 200 ir daugiau kilogramų svorio.
Džiaugiuosi, kad mano triūsas gerai atlyginamas, – sako Kazlauskienė. – Už praėjusių metų darbą vien pinigais gavau 6000 rb. Statausi naują namą. Ne tik aš, bet ir visi mūsų kolūkiečiai gerai, turtingai gyvena. Gegužės šventes kolūkiečiai sutiko už antrųjų septynmečio metų įsipareigojimų įvykdymą. Laukuose ir fermose verda darbas. Kolūkiečiai pasiryžę greit pasėti visas kultūras, išauginti daug pašarų visuomeniniams gyvuliams.
Šįmet Kazlauskienė pasiryžusi išauginti 100 veršelių. Nėra abejonės, kad žodis bus įvykdytas“.

-ANYKŠTA