Palaukiškių senbuvė Danuta Bunienė su anūkais...
Palaukė, palaukės kiškis, palei Uosintos upeliuko dešiniąją pakrantę nukūręs, šile pasislėpęs, nesugaunamas. Nesugaunamas kaip laikas, kuris nusinešė nežinia kur kaimo šlovę, kai rimtų karo vyrų čia netrūko ir moterų kantrių nestigo. Kuomet 1923 m. Lietuvos gyventojus surašinėjo, buvo čia net 26 sodybos, kuriose 95 sodiečiai gyveno. Dabar seniūnijos popieriuose tik sodybos, vadinamieji ūkiai, surašyti, o žmonių registruota tik šeši.
Buvo, kaip buvo …
Neturtingų žmonių, didesnių kaimų ir Svėdasų miestelio žemių pakraščių lopinėlių kaimelis sulipdytas, į Uosintos upelio slėnio pakriaušius įspraustas buvo, bet žmonių gi smagių čia būta, ir užmojo ir sumanumo, džiaugsmingumo jiems netrūko. Buvo laikai, kai didesnių kaimų turtingesni į juos iš aukšto žiūrėdavo, buvo, kai net jų kaimelį prie savojo kolchozo prisijungti butėniečiai nenorėjo, bet palengva viskas išsilygino, visi vienodi, visi savi tapo. Buvo čia vyrų narsių – už tėvynę, už savo įsitikinimus viską metusių, nieko negailėjusių. Štai bene 1919 m. sovietams užgrobus valdžią vieną svarbiausių tarybų veikėjų Svėdasuose buvo toks Niaura, kurį net „karaliumi“ vadindavo. O šis reikalus rimtai tvarkydavo ir jau kokią vištą ar kitokio kaimiško gėrio dovanų priimti už paslaugą nesibodėdavo. Pakakdavo..
Tarpukariu vėl vyrukų užaugo ir 1941 m. sukilime dalyvavo, ir savisaugos būriuose tarnavo, pokariu gi miškų frontui lyg nieko ir nebeliko. Po to buvo kolūkiai. Ilgas laukas nuo senosios Palaukiškių ulytėlės iki brigadininko Povilo Žvirblio sodybos, kitoje pusėje dar ilgesnis į Niaurų sodybą atsimušantis. Teko tuose laukuose su kitais mokinukais ir bulves ne kartą kasti, ir runkelius ravėti, po to doroti. Tarsi ir ne romantiškos, bet labai gerai judesius lavinančios prievolės. Plentas, kertantis kaimelio žemes, jo aukštas pylimas ties kadaise vingrios, kilpuojančios, o dabar į tiesų griovį įkalintos Vosintos tėkmės plačiu, erdviu slėniu ir nuolat, tarsi žemė drebėtų ar judėtų, suskylinėjanti kieta asfalto pluta. Mat ištiesino ne tik upelio vagą, ištiesino ir istorinį vieškelį, kad viskas greičiau be didesnės poezijos tekėtų – grioviu vanduo, o keliu – automobilių srautas. Spalvingi gi buvo to kaimo gyventojai – su rambaus arklioko traukiamu vežimu nuolat riedėdavęs Pranas Pranskūnas, viską gebantis šaltkalvis Antanas Gavenavičius. Buvo iš to kaimo daug mūsų kartos jaunimo – net septynios Juozapo Niauros mergaitės, žinoma, veik visos vyresnės, tik auksaplaukė Milda beveik bendraamžė. Buvo ir Zobarskų atžalos – Nataliokai, buvo Gavenavičiai, buvo Pranskūnai, buvo Bubliai, buvo didžiulė Vilučių ir kiek menkesnė kitų Zobarskų – Broniaus šeimyna. Šios abi šeimos vėliau Butėnuos gyventi persikėlė. Kadaise gausiu pulku mokyklon žygiuodavo, pulke žaisdavo, nuo skardžių didžiųjų upelio slėnin švilpiant vėjui rogutėmis leisdavosi, pramogaudavo, kol suaugo, kol gyvenimas po pasaulį išblaškė.
Kantriosios moterys…
Sunyko kaimelis, mat dauguma senųjų numirė, kai kas ir nelaimingai, net gaisre pražuvusių buvo. Sodybos pasiliko, tik tolėliau gyvenantys vaikai savaitgaliais ar tik vasaromis atvažiuoja, dar ir žemelę judina, neapleidžia. Gal dviejose trobose tebegyvena nuolat. Pranskūnų gyvenimas tolėliau ir nelabai žinomas, o štai beveik prie plento gyvuojanti sodyba žinomesnė. Mat čia ir vaikučių, ir moterų guvių esti. Moterys kantriosios…
Nuo plento atitrūkęs lauko keliukas grakščiu vingiu įveda į jaukiai pilkos spalvos namuko kiemą. Dar ir tvartukas, daržinėlė, rūsys. Diena, kuomet užklydau, buvo žvarboka, troboje buvo šilta ir jauku. Vyresnioji moteris plačiai šypsojosi ir energingai pasakojo apie savo gyvenimą. Ji iš Šalčininkų rajono, Jurgelionių kaimo prie Deveniškių, iš lenkų krašto. Tad ir vardas jos neįprastas – Danuta, su raide A galūnėje, ir tos vietos žargonu ji puikiausiai kadaise kalbėdavo. Gal ir dabar pakalbėtų, bet nėra su kuo. Keletą žodelių. „Prašau: „Ot dec finka, o delibos paršučiok ni svinka…“ Bet jau pamiršo, tarstelėjo, kad tėviškėje tebegyvenanti 94-erių jos motina Stefanija, gal net supyktų, kad nei ji, nei jos vaikai lenkiškai nebekalba.
Su savo vyru, iš Baisogalos kilusiu Stasiu Buniu susipažino Vilniuje, vedę gyveno Baisogaloje, po to atvyko į Svėdasų kolūkį. Pirma liuobė jaučius Grikiapeliuose, o persikėlę į Palaukiškius ėmė dirbti fermoje – Stasys vežiku, o ji su seserimi Regina Žibort – melžėjomis. Tuo metu gyvulininkystės darbuotojų jau labai trūko. Keldovosi apie ketvirtą valandą, nukeliavę arkliu į karvides Butėnuose pirmiausia išvalydavo karvių „žlabus“, padalydavo karvutėm miltus, šieną ir tik tuomet imdavosi melžti. Agregatais, jau ne rankomis tekdavo pamelžti visą pulką melžiamųjų, viena melžėja savo grupėje turėdavo 30 – 40 karvių. Buvusi Danuta pakaitine – pakeisdavusi, išleisdavusi atostogų ar laisvadienių kitas melžėjas: Eleną Vilutienę, Aldoną Rimkuvienę, Valę Vilutienę, Nijolę Budreikienę, Vitą Klimienę.
Visokių nuotykių būdavo. Nors nedažnai – ima ir pasigeria šėrikai – karvėm paduoti nėra ko, tai pačios melžėjos ima arklį ir šieno, siloso, kitų pašarų prisiveža, užtrunka iki vidurnakčio. Reikia – gyvuliui gi nepasakysi… Taip ir dirbo visus 11 metų čia – kol kolchozai ir bendrovės iširo, gyvulius ir fermas išsidalijo.
Kasdienis pasaulis
Dabar jau D.Bunienė ir savų gyvulių nieko nebelaiko – sveikatos nebėra ir dar neapsimoka. Ne taip seniai tai ožką, tai kelias aveles laikydavo, vis ruošėsi paukščių įsigyti. Tik baugu nuolat aplink sodybą besisukinėjančių laukinių plėšrūnų – lapių, šeškų, žebenkščių. Kartu gyvena sūnus, raudonskruostis, geraširdis stambuolis Romaldas bei dukra Jolanta. Bet ir ji neturinti kada – mat baigė darbo biržos organizuotus kursus Utenoje, o dabar visą pusmetį reikia atidirbti. Tuos savo du – tris kilometrus ateina ankstų rytmetį į Svėdasus, sėda į autobusą, į Anykščius keliauja, kur „Norfoje“ pardavėja bei salės darbininke darbuojasi. Grįžta sutemose. Kantri moteris, viską iškenčia, jei mestų, tektų kažkaip grąžinti lėšas už mokymus…
Geri žmonės padeda, vaikučiai lavinasi Svėdasuose – Erikas gal jau septintokas, o Miglutė dar tik į pirmąją klasę rengiasi. Visi vasaros laukia, mat Jolanta bene sėkmingiausia ir kantriausia uogautoja bei grybautoja. Visus miškus apylinkėse žino, tad pradeda žemuogėmis, po to mėlynės, kitos uogos, ne tik sau, bet ir geriems žmonės tų gardžių gėrybių prirenka. Grybavimas taip pat labai tinka ir patinka. Pastebi, kad vertingi yra ir lepšiai, ūmėdės, bet geriausi grybai yra voveraitės ir baravykai. Jai nereikia keltis su saule, net vienuoliktą valandą išėjusi į šilus sugrįžta su pilnu krepšiu grybų.
Senoji sėdi ant lovos, švelniai zvimbia televizorius, spalvotais vaizdais į sąmonę smelkiasi turkiško serialo tęsinys, elektroninį žaisliuką maigo Erikas, o prie stalo atsisėdusi, nuo kėdės nukarusiomis kojomis mataruojanti Miglutė pieštukais spalvina gėlę. Jau ilgu pavasario, šilumos ir tikro žydėjimo…
