Pamirštas karaliaus Mindaugo sostas

Pro tą kalną kelerius metus vasaromis beveik kasdien pravažiuojant net nepagalvodavau, kad visai čia pat, už kelių dešimčių žingsnių nuo kelio, stūkso istorikų profesionalų (jie yra patys tikriausi romantikai) taip geidžiamas piliakalnis. Paslaptingas, nedidelis kalnas, klaidaus Šilo pakrašty, užaugęs pušimis, eglėmis, svaiginančiu oru turtingas, kairiajame Latavos upelio krante.  Kalną mūsų tyrinėtojai pasiūlė taip nepoetiškai, be polėkio Palatavio piliakalniu pakrikštyti, nors geriau čia būtų tikęs Mindaugo karūnos vardas…

Mindaugo karalystės pėdsakai

Kiekvienoje istorijos knygoje parašyta ir beveik visi sutinka, kad didysis lietuviškų genčių ir žemių vienytojas, nepaklusniuosius net myriop siuntęs, ar iš šalies lauk vijęs buvo didysis Lietuvos kunigaikštis Mindaugas. Matyt aukštaitis, matyt buvęs gamtos religijos žynys, išmintingas žmogus, ryžtingas karys, įžvalgus politikas. Iš visų pusių slinko į mūsų tėvynę tuomet karas, turėjom pasiduoti, vergais tapti, savo brangiausiųjų dalykų išsižadėti arba imti ginklą ir gintis. Mūsų ginklas – ir paprasčiausia ietis, ir ąžuolinė kuoka, ir vėju atskriejanti iš kilpinėlio paleista strėlė. Buvome miško žmonės, buvome tiesiog su mišku suaugusi, iš miško išeinanti tauta, ir savo tvirtove stūksančiuose miškuose, savo neregėtu sumanumu įrengtuose piliakalniuose, iš savų girių medžio pastatytose pilyse buvom nenugalimi. 

Krikštas ir perspektyva

Krikštytis, rodyti gerą valią, reiškė tapti Vakarų pasaulio dalimi, sąjungininkais stiprios ir kartu žiaurios krikščioniškos galybės. Matyt apie 1251 m. Mindaugas pasikrikštijo kartu su artimaisiais bei  dvariškiais, bet tikėtina iš tiesų pasiliko prie tikrojo tikėjimo. Labiausiai tikėtina, kad tai buvo politinis žingsnis, nenuoširdus svetimo Dievo priėmimas, gudrus manevras norint laimėti laiko, sustiprėti ir pasilikti reikšmingu žaidėju nuožmiame viduramžių pasaulyje.

Karalystė

Mindaugas turėjo suprasti, kad kaimynų lenkų ar kryžiuočių ordino paslaugomis karūnuotis pasinaudojęs taptų nuo jų priklausomas, suteiktų aniems nereikalingą, nepelnytą paskutiniųjų „pagonių” krikštytojų garbę. Todėl reikėjo ieškoti kitų išeičių. Ir štai laimėjimas – paties lietuvių valdovo pasiuntinys Parbus nukeliauja su palyda į Romą, tariasi su popiežiumi Inocentu IV ir jo atstovais tiesiogiai, kol tie paveda karūnavimą organizuoti Livonijos ordino magistrui Andriui Štirlandui. Magistras su nemenka palyda atkeliavo į Lietuvą ir karūnas, gal kur Vakaruose ar geriausių Rygos miesto auksakalių nukaldintas, atgabeno. Dar viena romantiška istorija – tuomet prie Šventosios garbiajam Andriui apsistojus, tai laukymei amžinai Andrioniškio vardas prilipo. Žavingas šituo vardu vadinamas miestelis. Karūnavimas turėjo vykti puikioje bažnyčioje – katedroje. Gal tokia ir buvo ten suręsta iš lietuviško brangmedžio – šimtamečių, sakingų, kvapnių pušų rąstų, tačiau ar tai buvo būtent ties Palataviu tikimybė labai neapibrėžta. Gal gi Vilniuje, gal dar kokiame didesniame centre. Šios teorijos didžiausias šalininkas Tomas Baranauskas remiasi tuo, kad būtent kažkokiame Lietuvos, gal gi Latavos, dvare buvo surašyti valdovo žemių dovanojimo Livonijai dokumentai. Tačiau sunkiai tikėtina, kad karūnacijos iškilmėms išsiruošę garbūs svečiai būtų patingėję nukeliauti giliau į kraštą, juk misija ypatingai svarbi. Jei karūnavimas vyko mūsų krašte, tai tuomet prie Latavos turėjo būti kažkokia ypatinga vieta. Visgi po karūnacijos surašyti žemių dovanojimo aktai stipriai pasitarnavo ir mūsų krašto istorijai – brėžiant valdų ribą pirmą kartą buvo paminėti Malaišiai, Kalviai, Taurožė, Viešinta, Vašuoka…

Treniotos randas

Durbė – sudrebino vakarų pasaulį – Livonijos riteriai bei jų talkininkai 1260 m. vasara buvo sumušti jų įsivaizduojamų vasalų – žemaičių, estų ir kuršių. Krito net 150 riterių ir daugybė smulkesnių kareivėlių, ordiną ištiko didžiulė karinė katastrofa. Ar Mindaugas jau buvo atkritęs nuo krikščionybės? Neaišku, bet Lietuvoje susiklostė toks karinių politinių jėgų santykis, kad valdovą nuspręsta pašalinti. To ėmėsi žemaičių kunigaikštis Treniota valdovo nužudymo misiją patikėjęs Nalšios kunigaikščiui Daumantui, iš kurio pasak legendų, Mindaugas buvo paveržęs žmoną. Spėjama, kad žudikai valdovą užpuolė kelyje. Galima tik pasvarstyti ar palydoje buvo sąmokslininkų bendrų, kokiais ginklais buvo žudoma, vyko kautynės ar smogta iš pasalų. Neaišku kur mirtis ištiko karalių ir karalaičius Ruklį bei Rupeikį, kur nutraukta dinastijos gija? Dėl tos vietos tarsi niekas ir nesivaržo, latviai teigia, kad kraujas buvo pralietas kažkur prie Agluonos, kad karalienė Morta buvusi iš tų vietų kilusi latvė. Garsiosios bazilikos šventoriuje latviai ir paminklą pastatė. Mindaugui žuvus siautė vidaus karai, kol įsigalėjo didžioji Gediminaičių dinastija –  Gediminas, Algirdas, Kęstutis Jogaila – karalius lenkuose, Vytautas ir pavogtos karūnos.

Didieji ieškotojai

Eduardas Volteras, Antanas Žukauskas – Vienuolis ne juokais susidomėjo ir panoro kuo daugiau karalių Mindaugą menančių vietų suieškoti. Kas ieško juk randa beveik visuomet…. Čia ir ne kur nors kitur yra „Voruta”, jos vieta jau žinoma, bet kur gi Mindaugo raštuose minima mažesnė, o gal didesnė pilaitė – dvaras „Letovija” vadinamas?

Netrukdė kalvą prie Latavos upelio Karalienės kapu pakrikštyti ir legendas apie lietuvių pergalę prieš kalavijuočius Saulės mūšyje mūsų krašte įtvirtinti. Užteko tik to, kad kaimas prie Rubikių vadinosi Šiauliais ir pirmyn, fantazija, pirmyn… Studentas Petras Butėnas, jo dviratis, klaidūs 1927 – ųjų vasaros keliai ir nepalankus didžiųjų atlaidų metas vaišingųjų krašte… Nesurado jis tuomet piliakalnio. Nesurado, nors ir visi Latavos pakrančių gyventojai apie didelį kalną žinojo.

Tradicija

Mindaugo karūnavimo diena – Lietuvos valstybės šventė minima liepos 6 – ąją. Nors pasak kai kurių tyrinėtojų, tikroji iškilmės diena greičiausiai buvo Šv. apaštalų Petro ir Povilo diena – birželio 29 – oji, o tais metais ji dar ir lemtingai sutapo su sekmadieniu. Anykštijoje keletą kartų labai išmaniai Mindauginės švęstos ant Vorutos piliakalnio, tačiau daug gyvesnes tradicijas sugebėjo sukurti VŠį „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis” kultūros vadybininkai. Turiningas kelionės „Siaurukas plius dviratis” kelionės finale visi susirenka Palatavy. Vyksta simbolinė karūnacija, improvizuoti sostai papuošiami Latavos upelio slėnio pievų žiedų vainikais, žodį taria istorikai, dainuojama, grojama, o po to ištiesiama per visą kalno keterą  ilgiausia Lietuvoje staltiesė.

Duomenys apie Palatavio piliakalnį (pagal wikipedia.org)

Palatavio piliakalnis (Anykščių raj.) įrengtas aukštumos kyšulyje į Latavos slėnį, 550 m į šiaurės rytus nuo Anykščių–Troškūnų plento, 250 m į šiaurę nuo Latavos upelio, buvusio Latavos ežerėlio šiauriniame krante.

Aikštelė beveik apvali, 30-33 m skersmens, kiek iškilusiu viduriu. Aikštelės šiaurės vakarinės dalies pakraštyje, nuo piliakalniui nepanaudotos aukštumos pusės, supiltas pusmėnulio formos pylimas žemėjančiais kraštais (20 m ilgio, 12 m pločio ties pagrindu ir 1,5 m aukščio nuo aikštelės). Jo išorinis šlaitas yra 3 m aukščio, leidžiasi į griovį, kuris yra 2 m gylio, 10 m pločio viršuje, 2 m pločio dugne. Piliakalnio šlaitai statūs, iki 15 m aukščio, viršutinėje 2–3 m aukščio dalyje pastatinti. Vakariniame šlaite yra griovio ir pylimėlio liekanų.

Piliakalnis atrastas 1997 m. pagal kraštotyrininko Raimundo Guobio surinktą informaciją. Archeologas Gintautas Zabiela, tais pačiais metais žvalgydamas piliakalnį, aikštelėje vietomis rado pilką kultūrinį sluoksnį su degintais akmenimis, o su metalo detektoriumi aptiko 3 metalinius dirbinius: 1) 9,7×7,9 cm dydžio 1 mm storio varinės skardos gabalėlis nuo kažkokio indo; 2) trapecijos formos 5,4 cm ilgio 2,7–3,5 cm pločio žalvarinis skardinis apkalas, padarytas iš 0,8 mm storio skardos; jis ornamentuotos palei kraštus dviem eilėmis iš vidinės pusės įmuštų taškučių, viduje grupelėmis po 4 išdėstytų keturkampių taškučių su kniedėmis abiejose apkalo pusėse; 3) 8,2 cm ilgio ir 5 mm storio geležinio peilio viršūnė 1,5 cm pločio ašmenimis.

Pagal išorę bei radinius Palatavio piliakalnis datuojamas XIII–XIV a. Remiantis rašytiniais šaltiniais, jis siejamas su Mindaugo pilimi Latava, kurioje Mindaugas 1253 m. ir 1260 m. išdavė du donacinius aktus. Kadangi 1253 m. aktas išduotas karūnavimo proga, piliakalnis taip pat siejamas su Mindaugo karūnavimo vieta.