Pasaulinė poezijos diena – Antano Żviko atminimui

Kovo 21-oji – pasaulinė poezijos diena. Šiandien ją skyrėme mūsų bičiulio ir kolegos, poeto Antano Žviko (1957-2022) atminimui. Šv. giesmę, maldą ir Antano eilėmis atliekamą „Elmės“ ansamblio dainą pasiuntėme į dangaus aukštybes…

Bibliotekininkas, kraštotyrininkas, literatas, į Amžinybę iškeliavęs likus vos trejetui dienų iki 65-ojo gimtadienio.

Pedagogą istoriką Antaną Žviką likimas atvedė į biblioteką. Daug metų čia dirbęs, važinėjęs po nuošalius rajono kampelius bibliobusu, paskutinį dešimtmetį praleido Andrioniškio bibliotekoje. Nuoširdų ir kūrybingą Antaną mylėjo kaimo žmonės, o jis visus kvietė ne tik skaityti, bet ir parodomis pasigrožėti, renginiuose dalyvauti.

Gyvenimas šalia knygų padėjo atrasti poetinę gyslelę: juk, jeigu gimei literatūriniuose Anykščiuose ir turi daugelio žymių mūsų krašto rašytojų „Antano“ vardą – tarsi likimo užkoduota tapti poetu. Pirmieji eilėraščiai pasirodė internetinėje erdvėje – nedrąsu buvo gyvai ištarti. O jų buvo jau nemažai, tad sudarius gražią ir jautrią Antano kūrybos programą, 2015-ųjų pavasarį pakvietėme į renginį „Dar vienas Antanas“ Elmininkų bibliotekoje. Žiūrovų reakcija ir padėkos paskatino, tad kūryba jis dalinosi jau ne tik su Anykščių, bei ir kaimyninių rajonų poezijos mylėtojais. Eilėse – išgirstas medžių šlamesys, besiskleidžiančio pumpuro trapumas, pagautos dangaus plaštakės – snaigės, rūko patalai ir nenuorama mėnulis… Lyriški, nesudėtingi eilėraščiai perteikė Antano gyvenimo dienas, veiklą, gamtos spalvas, atspindėjo nuotaiką ir meilę – gimtam kraštui, moteriai, Tėvynei.

Klausiant kas gi pirmasis eilių vertintojas, visada atsakydavo: „Žmona Palmira. Be jos pritarimo nei vieno eilėraščio niekur neskelbiu“. Tarytum „kasdienę duoną“ jis dalino savo meilę rūpestingai paklausdamas: „Kaip tu, mieloji, šiandien gyveni?“ ir teikdamas, kad žodžiai „tušti be dvasios šilumos“.

„Jei tu nesi Erlickas ar Maldonis – / Vis tiek tau norisi mintis išreikšt…. / Kas tu bebūtum – karklas, ar Adonis – / Visiems yr skirta Žemėje gyvent….“ – rašė Antanas.

O kai kūrybos kraitis pasiekė šimtus, draugų paragintas, 2021-ųjų pavasarį, išleido knygą. 117 gražiausių eilėraščių tilpo „Laiko žingsniuose“. Jos pristatymų metu mažai kas galėjo knygą nusipirkti – dosnus kūrėjas jas išdalino veltui…

Šiandien, kai Antano jau nebėra, jau kitokiu žvilgsniu matome jo gyvenimą, eiliuoti žodžiai įgauną rimtesnę prasmę: tarp švelnių posmų išryškėja persmelkti rūpesčiu, nerimu:
„Kiekvienas sau kala gyvenimo pasagą. / Kiek darbo įdėsi – tokią turėsi…“
„Sunku, jei širdyje, tarytum ant asfalto, / Neauga nei žolė, o meilė – tuo labiau…“

Šiandien dar sunku, neįprasta tarti žodžius „buvo, dirbo, kūrė“…

Antano paveikslas atmintyje išliks kaip karaliaus, „kuris rymo, palinkęs ties juodai-balta lenta“.

Ilsėkis ramybėje, mielas kolege, poete Antanai, o mes, skaitydami Tavo eiles, prisiminsime, dalinsimės gražiausiomis kartu praleistomis akimirkomis.

Bibliotekininkė Diana Šermukšnienė