Olštyne – žmonių „tiek, kiek reikia“
Paskutinei kelionės po Lenkiją nakvynei pasinkome Olštyną. Nieko mes iš to miesto nenorėjome ir nesitikėjome, bet geografiškai Olštynas paskutinei nakvynei yra patogus, iki namų lieka vos puspenkto šimto kilometrų. Nuo šio Lenkijos miesto iki Žalgirio mūšio vietos mažiau nei 50 kilometrų. Tad paskaičiavome, kad jau atsisveikinus su Olštynu užteks laiko ir Žalgirio mūšio lauko, ir antros lietuviams šventos vietos „Biedrionkos“ aplankymui.
Už 43 eurus per „bookingą“ buvome užsisakę butą Olštyno senamiestyje. Nuvykus į vietą paaiškėjo, kad butas tikrai tikrame senamiestyje. Na, ne visada esu apgaunamas, bet reklamomis pasitikiu, sakykim, rezervuotai. „Namas šalia ežero Anykščių rajone“ – gali reikšti, kad toje seniūnijoje, kur namas, yra ir ežeras. O jeigu „automobilis į Lietuvą atvežtas prieš savaitę“, tai aišku, kad savaitė tą kartą truko tiek, kiek dvi įprastos poliarinės žiemos.
Bet Olštyne viskas buvo gerai – butas puikioje vietoje, tik ką po remonto, su kokybiškais baldais. Ir miestas geras, ir žmonių srautas penktadienio vakarą – toks, kokio man reikia. Nesijauti dykumoje, bet eidamas gatve gali mosuoti rankomis, nebijodamas, kad užkliudysi iš karto penkis japonus.
Klaipėdos lygio (Olštyne apie 170 tūkst. gyventojų) mieste šiltą vasaros vakarą grojo gatvės muzikantai, o scenoje prie miesto bibliotekos vyko profesionalų koncertas. Lauko kavinėse žmonės gurkšnojo alų, valgė kepsnius ir picas. Tose kavinėse, kur duoda ir alaus, ir maisto už anykštėnui neskaudžią kainą laisvų staliukų praktiškai nebuvo, ieškant, kur galima prisėsti, teko pasiblaškyti.
Pagal savo dydį ir lokaciją (juk iki milijoninės Gdansko aglomeracijos vos 150 kilometrų) Olštynas neįtikėtinai universitetinis miestas. Internete išskaičiau, kad mieste net penkios aukštosios mokyklos – ne universitetų fakultetai, o centrinės jų bazės. Vien Valstybiniame Olštyno universitete mokosi 35 tūkst. studentų. Taigi, atėjus rudeniui šis miestas turėtų būti triukšmingesnis ar bent „pilnesnis“ nei buvo vasarą.
Olštyne yra kelios lankytinos bažnyčios ir pilis. Tačiau, didžioji miesto gražiųjų objektų dalis išvengė mūsų dėmesio – Olštyne tik vakarieniavome ir pasivaikščiojome naktiniu senamiesčiu. Tiesa, pasirodo, visai miela ryte įsispyrus į šlepetes nueiti keliasdešimt metrų ten, iš kur sklinda šviežių bandelių kvapas, ir kaip vietiniam ponui parsinešti jų į savo būstą.
Pirkome ten, kur nėra lietuvių
Apsipirkinėti stojome Elke (internetas sako, kad lietuviškai šį miestą reikėtų vadinti Luku). Mat nusprendėme, kad aplink Augustavą ir Suvalkus lenkų parduotuvėse bus daugiau lietuvių nei Lietuvoje. Tokia baimė ne be pagrindo – važiuojant į priekį, tik įvažiavus į Lenkiją, pasitinka agresyvios pakelės reklamos: neestetiškos kaip įprasta Lenkijoje, bet užrašai ant jų išskirtinai lietuviški. Beje, arčiau pamario, kai važiavome greta sienos su Kaliningrado srytimi, pakelėse „rėkavo“ užrašai kirilica.
Žmona aplankė dar ir pakeliui sutiktą „Biedrionką“, bet didžiajam, esminiam apsipirkimui mus pasirinko „Kauflandas“. Mieste, kuriame nesi buvęs, ir kai apskritai nežinai vietinės rinkos subtilybių, ieškoti konkretaus supermarketo nėra didelės prasmės – didžiulį „Kauflandą“ išvydome šalia gatvės ir puolėme mėgautis mažomis kainomis.
Žinau, kad apsipirkimo Lenkijoje profesionalai didelę dalį savo pirkinių susirenka ne supermaketuose, o tiesiai iš gamintojų (pvz. kiaules) arba turguose. Matyt, pigiai nusipirkę porą lenkiškų bekonų lietuviai tikrai sutaupo.
Mes bekono nepirkome, bet kasos čekis išėjo labai ilgas, ant jo galėčiau išsamų interviu susikonspektuoti. Čekį pasidėjau redakcijoje į stalčių, maniau preciziškai tiksliai pateiksiu lenkiškas kainas, bet dabar jį beskaitydamas išsiaiškinau, kad lenkiškai neidialiai moku…
„Googlindamas“ išsiaiškinau, kad „skarpety“ ir „stopki“ yra kojinės. O tada supratau, kad turiu labai daug „Kauflando“ kojinių – už tris poras „stopkių“ mokėta po 1,62 euro, už keturias poras „škarpetkų“ – po 3,48 eurų. Čekyje po kelis kartus ir vienos, ir kitos žymimos. Nemažai pirkome vaistų, kurie markete parduodami, iš aiškesnių palyginimui – 10 tablečių „Ibumpromo“ kainavo 1,34 euro, 12 tablečių „Gripekso“ – 1,78 euro.
Daug prisipirkome visokių paštetų (nuo 20 centų), tepamų sūrelių (nuo 30-40 centų), įvairių saldainių, šokoladukų, prieskonių, pomidorų padažo. Bet šitų dalykų kainas kebloka vertinti. Šaldytuve dar turiu sprindį šprotų dėžučių – Lenkijoje jie beveik nemokami, bet ir šprotų tose dežutėse beveik nėra.
Bet objektyviai galime lyginti pzv. sūrio kainas – „President Brie“ (125 gr.) – „Kauflande“ kainavo 69 centus, tiek pat ir „President Camembert“, tik šis sūris supakuotas po 120 gramų. Už 400 gramų „Ementalio“ šmotą mokėjome 2 eurus 30 centų. Keturi „Danio“ jogurtai (po 140 gramų) kainavo 96 centus, mineralinio vandens butelis – 23 centus, ne pats pigiausias vynas – 4-5 eurus, puslitris „Vodka Wyborova“ – 5 eurus 10 centų, „Colgate“ dantų pasta – 1 eurą 16 centų ir 1 eurą 39 centus (analizuojant čekį paaiškėjo, kad mažesnės tūtos buvę brangesnės nei didesnės).
Alus „Zubr“ ir „Warka“ puslitrinėse skardinėse kainavo po 56 centus, o kažkodėl už „Žyvec“ alaus, mano supratimu, vienodus įpakavimus mokėjau skirtingai – po 61 ir po 66 centus.
Skaitydamas kasos čekį vis dėlto savo lenkų kalbos žiniomis pasidžiaugiau. Užrašyta „TorbaKaufland“. Iš karto supratau, kad tai bus „Kauflando“ maišelis!
Beje, važiuoti apsipirkti į Lenkiją negalima sekmadieniais. Šiemet dar kai kuriais sekmadieniais supermarketai dirba, o 2019-iaisias bus leidžiama dirbti tik toms parduotuvėms, kuriose už prekystalių stovi patys jų savininkai.
„Welcome to Lithuania“
Kirtę Lietuvos sieną, sustojome degalinėje. Įsipiliau dujų. Kasininkės paprašiau kažkokio maisto, nebepamenu. Gal kokių pašildytų dešrelių. Paiškino, kad dėl trijų dešrelių grilio nejungs… Nejungs, tai nejungs… Jei jau rankos laisvos, einu į tualetą. Ten darbuojasi atsakinga darbuotoja. „Na, klausykite, tai vyrai šiais laikais! Tik išploviau! Jums krūmų maža?“ – piktinosi moteriškė. Ką aš žinau… Gal ir Lenkijoje mane gynė iš WC į lauką, tik nesupratau, ką ten burblena ir atkakliai ėjau tikslo link.
Pravažiavus Marijampolę, rekonstruojamame kelio ruože, sutemose pasiklydau tarp nuorodų. Žiūriu, jau važiuoju į Puskelnius (nesu garantuotas ar tikrai į Puskelnius, bet labai gražus kaimo pavadinimas). Sustojau, paprašiau, kad dukra vėl įsijungtų navigaciją. Kol „mažoji“ kažką deklamuodama apie senatvę ir alzhaimerį maigė telefoną, žiūriu, už manęs išsirykiavusi visa automobilių kolona. Navigacija nurodė apsigęžti. Aš sukuosi ir iš paskos važiavę automobiliai daro tą patį. Pasirodo, bandos jausmas tarp vairuotojų – ypač stiprus.
