Patriotizmas be repeticijų

Liko tik kelios dienos iki Vasario 16-osios, o aš niekaip nerandu savo trispalvio (į Lietuvos vėliavą panašaus) šaliko, kurį man padovanojo viena dievobaimingai patriotiška parapijietė iš Vadoklių, kukliai nuslėpdama, kad tas šalikas komunistinėje Kinijoje buvo pagamintas. Tik vėliau pastebėjau, kas buvo parašyta ant šaliko etiketės. Klebonijoje vos ne STT lygio „krata“: išverčiau visokias – dar likusias ir neliestas nuo didžiojo persikraustymo – dėžes, išžiūrėjau visas savo „kraitines“ skrynias: šaliko nerandu. Gal padės šventasis Antanas? Nutariau šiek tiek palaukti, o atokvėpio metu kažką parašyti. Be to, šiandien pirmadienis – šventa daugumai iš kunigų diena, o man dar ir „mūzų“ viešnagė. O šiandien kaip tik mūzos atskrido pas mane, pasipuošusios tautiniais drabužiais, lyg norėdamos, kad ir mano mintys būtų tautinės ir patriotinės. Gal ir neblogai. Tik kai ateina viena ar kita valstybinė šventė, manyje užgimsta visa krūva visokių emocijų, apmąstymų ir prieštaravimų. Vasario 16-oji man visada truputį kvepia pavasariu, nors dar pats tas žieminis metas: šalta ir vėjas šaltas, nosis lauke irgi šalta, o dar ir kainos viskam kyla. Bet tas pavasarinis jausmas kažkaip prasismelkia į sielą ir šilčiau pasidaro. Oi ne iš karto! Pirmiau turiu savyje nugalėti nors ir nuoširdų, bet gana stiprų pesimizmą ir pagundų pilnas mintis, kad tautinės šventės dabar daugiau kyšo visokių valdžios ponų iš eurais prikimštų kišenių, lyg sotaus ir nusipenėjusio kiškio ausys iš maišo. O paprastas žmogus tuo tarpu liūdnai šypsosi ir bando kuo nuoširdžiau stebėti ir klausytis nemokamo koncerto kokioje nors miesto aikštėje, kartu su likusia liaudimi.
Kadangi Vasario 16-oji yra solidi šventė, tai čia tau ne kokios Užgavėnės su visokiais juokeliais. Bet man ir per Vasario 16-ąją paskutiniu metu ima didelis juokas, lyg žiūrėčiau per televiziją komediją su mylimu prancūzų komiku Lui de Fiunesu. Paklausite, iš ko taip juokiasi kaimo klebonėlis? Ogi iš nevykusių patriotinių repeticijų mūsų valstybės vadovų ir kitų ponų pasirodymuose. Esu įsitikinęs, kad tos repeticijos tikrai buvo (bus ir šiais metais), nes kaip gi kitaip reiktų pasirodyti liaudies akivaizdoje, ypač sakant visokias kalbas, kurias daugumas iš mūsų jau mintinai mokame. O kokios pasisakančių politikų veidukų mimikos! Toks jausmas, kad desperatiškai norima bent pasvajoti apie kokį nors „oskarą“. O gal užtektų ir „Kino pavasario“ gervės ar dar ko ten? Bandydamas numalšinti jau beveik isterišką savo juoką, klausau tų kalbų apie Lietuvą ir kaip ją reikia mylėti. O žodžiai apie kiekvieno žmogaus reikalingumą primena vos ne pranašo Izaijo knygos citatas. Bet štai čia į kaimo klebonėlio atmintį, į pačią mano visaip bandomą „dūšelę“ staiga ateina pats nelabasis (bjaurus ir stiprus) ir gėdingai primena vieną pokalbį su vidutinio amžiaus viena Romos prostitute, kuri man kažkada pokalbio metu prisipažino, kad „mylisi tik su italais, nes ji yra Italijos patriotė“. Sako, kad kartais ir „dykai“ – svarbu, kad klientas būtų italas. Pasirodo tos „plaštakės“ prosenelis Benitui Musoliniui – tuometiniam Italijos valstybės fašistiniam vadovui – drabužius tvarkydavo. Tad patriotizmo, o gal ir viso nacionalizmo genai persidavė ir anūkei. Va čia tai nesurepetuotas patriotizmas! Galėtų mūsų politikai ir pavyzdžiu paimti. Tik nesakykite, kad aš tai pasiūliau… Be to, prašyčiau čia nefantazuoti, kad aš su ta „mergele“ kažkokį reikaliuką turėjau ir dar už pinigus. Paprasčiausiai man visada patikdavo ir iki šiolei patinka pasikalbėti su visokiais žmonėmis: su kardinolais, su pardavėjais, su bomžais, su prostitutėmis. Patiktų ir su ateiviais iš kosmoso pasikalbėti, jei tokia proga pasitaikytų. Bet ką aš čia apie visokius pikantiškus dalykus. Šalin, šėtone! Vos tik nuvijau tas mintis apie Romą ir jos tą „mergelę“, prisiminiau, kad tas mano ilgai ieškomas trispalvis šalikas yra paslėptas dėžėje su žieminėmis kepurėmis. Valio! Radau! Dabar beliko laimingai sulaukti Vasario 16-osios. O kol jos laukiu, mano patriotinės mūzos net iš abiejų pusių man vis kužda ir mintis padeda dėlioti. Dieve, ačiū Tau, kad mano galvoje, nors ir plikoje, dar tos mintys dėliojasi. O kartu su jomis vėl mane aplanko nuostabūs jaunystės prisiminimai.
Pamenu, kaip kažkada, jau M. Gorbačiovo laikais, po visą Vilniaus miestą ieškojome kokios nors tautinės atributikos. Tais metais mūsų legendinis Sąjūdis dar tik kūrėsi, o Trispalvė ir Vytis bei Gediminaičių Stulpai nedrąsiai, bet nuoširdžiai skynėsi kelią į kiekvieno lietuvio ir nelietuvio sielą. Kartu su tuometiniais mano bičiuliais Vilniuje aplankėme Jono Basanavičiaus kapą, nepamiršome ir kitų istorinių Lietuvos asmenybių. Jaudinomės tik, kad mums užtektų žvakelių, kurių tada buvome gavę iš Šv. Mikalojaus bažnyčios. Tai buvo mano gyvenime pirmoji ir gal tikroji Vasario 16-oji, nes tai buvo diena ir metas, kai dar nebuvo jokių repeticijų, jokių patriotinių teatrų ir matomos apsimestinės meilės Lietuvai. Buvo tik truputis, bet kartu ir labai daug to sunkiai nusakomo ir giluminio jausmo, kad švenčiame ir kažką darome nepaprasto. Kaži ar Rasų kapinių šimtamečių medžių šakose dar liko mūsų balsai, mūsų maldos žodžiai, tyliai sugiedotas Lietuvos himnas? Sakau dar kartą: kaip tada buvo viskas tikra…!
Dabar to labai trūksta. Daug ko trūksta. Net paprasčiausio ir kiekvieno piniginei pasiekiamo tautinio kostiumo. Gerai, kad turiu bent komunistų kinų pasiūtą trispalvį šaliką. O šiandieną dar pasisekė Anykščių „Norfoje“ nusipirkti porą Vyčio vėliavų. Nutariau padovanoti savo artimiems giminaičiams. Bet labiausiai trūksta to paprasto ir nesuvaidinto tikrumo kasdienybėje, kada nutyla himnai ir kalbos, nusileidžia pakeltos vėliavos, o per Vasario 16-osios nacionalinio transliuotojo radiją lietuviškas dainas vėl pakeičia angliški „kniauksėjimai“. Žinau, kad ir šiais metais taip bus: per šventę trumpam nutils tarp politikų pasklidusios blevyzgos oponentų adresu, aprims piketai ir protestai su šlykščių patyčių bjaurastimi. O paskui vėl viskas bus kaip buvę. Tik, kad ne blogiau…
O juk ir kasdienybės Lietuva – tai vaikystėje kartu su draugais pasidalintas vienintelis saldainis. Lietuva – tai mamos ir tėčio apkabinimas. Lietuva – tai meilės laiškas vieninteliam tavo gyvenimo žmogui. Lietuva – tai atsiprašymo žodžiai iš tave įskaudinusio žmogaus lūpų. Kiek daug tos Lietuvos! Svarbu, kad jos visiems užtektų po lygiai. Tik ne padalintos, ne parduotos ir išduotos, o lyg tai būtų namai, kuriuose taip gera gyventi.