Paukščiai visai atsitiktinai papasakoja

Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos filialuose eksponuojamos kavarskiečio Stasio Sudeikio nuotraukos, kuriose užfiksuoti paukščiai.
Pirmoji paroda surengta Kavarsko bibliotekoje, o dabar paukščiukai „išskrido“ į Staškūniškį. Nuo vaikystės fotografija besidomintis Stasys labiausiai mėgsta fotografuoti paukščius, nes jie patys atskrenda ir tarytum pozuoja.

„Sėdi prie lango, geri arbatą. Net į lauką nereikia išeiti. Žiemą prie lango paukščiai renkasi į tris mano lesyklas, pavasarį stebiu inkilus. Stebiu varnėnų gyvenimą: kada inkilus valo, kada jauniklius išperi. Matau, kaip žabus pro inkilo skylę kiša, o tie nepralenda. Pradėjęs fotografuoti paukščius, pradėjau jais domėtis. Tiek daug pamačiau naujų paukščių, apie kuriuos nežinojau, nekreipdavau dėmesio. Turbūt Kalėdų senis padovanojo man knygą apie paukščius. Apžiūrinėju paukščių nuotraukas, ieškau, kas apie juos knygoje parašyta. Paukščių nuotraukomis dalinuosi feisbuke ir kai kam sukūriau įspūdį, kad esu paukščių žinovas. Kartais sulaukiu klausimų ir prašymų kažką apie paukščius paaiškinti, tarytum būčiau ornitologas“, – šypsojosi S. Sudeikis.

Kavarskietis 18 metų dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Juostiniais fotoaparatais kelionėse jis nedaug fotografavo, tačiau kai atsirado skaitmeniniai aparatai, Stasys ėmė fiksuoti ir Europos vaizdus, ir „furistų“ buitį. Yra sudaręs vairuotojų nuotraukų albumėlį, o darbinių kelionių nuotraukų paroda taip pat buvo eksponuota Kavarsko bibliotekoje.

Tačiau pagrindiniai Stasio nuotraukų herojai yra paukščiai. Iš paukščių nuotraukų gimsta ir kavarskiečio užrašytos istorijos.
„Baltoji gervė atskrido… Kodėl atskrido? Aišku, kad kiti paukščiai ją pakvietė. Nufotografavau, ji nuskrido, ir viskas. Turiu gerą draugą varną. Jis man pasakoja apie savo keliones. Yra trys mano užrašyti jo pasakojimai, kaip skraidė po Lietuvą, po Anykščius, paskui po užsienį. Prie jo pasakojimų dėdavau vaizdų iš bokštų, nes paukštis juk aukštai skrenda. Prikurdavau visokių nesąmonių. Tekstą parašyti iš nieko negaliu, bet nuotraukos pačios pasako, ką galiu parašyti. Užveda ant kelio. Žiūriu į nuotraukas ir rašau tai, ką matau jose“, – kaip atsiranda tekstai, aiškino kavarskietis.

Stasys sakė, kad į feisbuką nuotraukas iš Kavarsko švenčių ir renginių paprastai kelia todėl, kad stengiasi miestelį parodyti tiems, kas jo dabar negali matyti. „Mano nuotraukos feisbuke – tai duoklė tiems, kurie Kavarske gimę, augę ir išvažiavę. Tiems, kurie retai į gimtinę parvažiuoja arba visai nebeparvažiuoja, nes gyvena užsienyje. Manau, kai jie pamato, atsimena savo vaikystės vietas, jiems yra labai malonu“, – kalbėjo S. Sudeikis.
Stasys „Anykštoje“ turi savo rubriką „visai atsitiktinai“. Frazė „visai atsitiktinai“ yra tarytum S. Sudeikio prekinis ženklas. Jis šypsojosi, kad jau turbūt daugiau žmonių jį žino ne kaip Stasį, o kaip „visai atsitiktinai“.

Kavarskietis pasakojo, kad tas „visai atsitiktinai“ atsirado. visai atsitiktinai. Prieš kelerius metus jis kartu su savo antrąja puse ieškojo, kur galima praleisti vakarą, Anykščiuose renginių nebuvo, važiavo į Ukmergės rajono Siesikus, į poeto Albino Kuliešiaus poezijos vakarą. Tą kartą feisbuke rašydamas, kad į Siesikus nuvyko visai atsitiktinai, jis parašė teisybę. Ši frazė S. Sudeikiui patikusi ir jis ėmė ją kartoti. Ir ten, kur vyksta jau visai neatsitiktinai, jis rašo, kad atsitiktinai.
Prieš kurį laiką Stasys iš dukros gavo dovanų kepuraitę su užrašu „Visai atsitiktinai“, per šventes Kalėdų senelis atnešė ir marškinėlius su tokiu pat užrašu. Stasys juokėsi, kad dabar turi jau beveik visą „visai atsitiktinai“ uniformą.