O kalbant apie Anykščių mokyklas, akivaizdu, kad ši reforma dar nėra paskutinė. Ministerija iš Anykščių atėmė vieną gimnaziją, mat per daug. Galima prognozuoti, kad greitu laiku ministerijai bus per daug ir pagrindinių, ir progimnazijų. Ko gero, taip ir bus, jei jaunos šeimos rajone nesikurs ir negyvens.
Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis prasitarė, kad mokyklose laukia griežtesnė kontrolė. Ir mokytojų, ir mokinių.
Anykščiuose šiemet (po 20 nepriklausomybės ir reformos metų) tiek visokio profilio mokyklų atsirado, kad trūksta tik vietos universiteto ir pataisos namų gimnazijos. O jei rimtai, tai man kyla įtarimas, kad ugningai besivystanti švietimo sistemos pertvarka baigsis daraktorių mokykla. Mat, kaip sakė ministras, mokiniai bus dažniau testuojami, o jei paaiškės, kad jų žinios prastos, bus sprendžiama, ar mokytojas gali toliau dirbti. O jei mokytojas dirbs prastai, vadinasi, nuims galvą ir mokyklos vadovui. O ministras žada, kad bus taip – mobilios smogiamosios grupės atgabens standartizuotus testus, kurie įvertins mokinių sugebėjimus. Jei po patikrinimo paaiškės, kad mokinių pasiekimai prasti, mokytoją tobulins O jei nepadės, nuims.O direktorius irgi turbūt nuims, profilaktiškai.
Žinant, kaip ir kokiu principu Lietuvoje sudaromos egzaminų užduotys, garantuoju, kad bet kokio patikrinimo rezultatai bus blogi. Štai ir paaiškės – ir mokiniai, ir mokytojai netinkami reformuotai ir moderniai šiuolaikinei lietuviškai mokyklai. Beliks tik daraktorinis švietimas…
Beje, naujoji sistema būtų, pasak ministro, Suomijos pavyzdžiu… Man keistas ir nesuprantamas tas nuolatinis mėtymasis, tačiau kalbant vaizdžiai, galėčiau pademonstruoti, kodėl iki šiol vis dar švietimo reforma nesibaigia, o tai, kas padaryta, juda taip lėtai. Man švietimo reikalai panašūs į savadarbį automobilį – sankaba „Ford“, greičių dėžė „Opel“, elektros įranga „Volvo“, o ratai – nuo rusų artilerijos pabūklo. Ir mes tikimės, kad toks automobilis važiuos? Turbūt skirtingų šalių patirties ir švietimo sistemų diegimas į lietuvišką mokyklą ir sukelia tą chaosą, neužtikrintumą. Turbūt ryškiausias „numokymo“ pavyzdys galėtų būti rusų kalba – per nepriklausomybės laikotarpį sugebėta taip padaryti, kad vaikai ją supranta beveik tiek pat, kiek ir kinų, nors ir mokosi jos mokyklose.
Kokių tik metodikų į mokyklas nėra įdiegta – iš Prancūzijos, Belgijos, JAV, o dabar jau ir iki Suomijos prisikasėme. Beje, jei jau tokia siekiamybė yra užsienio patirtis, kodėl neimti Vokietijos, kur dalis mokyklų namų darbų neužduoda iš viso – viskas atliekama klasėje? Bet tai turbūt nesektinas pavyzdys…
O kalbant apie Anykščių mokyklas, akivaizdu, kad ši reforma dar nėra paskutinė. Ministerija iš Anykščių atėmė vieną gimnaziją, mat per daug. Galima prognozuoti, kad greitu laiku ministerijai bus per daug ir pagrindinių, ir progimnazijų. Ko gero, taip ir bus, jei jaunos šeimos rajone nesikurs ir negyvens.
Kalbėjau su kelintus metus Norvegijoje dirbančiu jaunuoliu. Mane nustebino, kad apie gerą uždarbį jis kalbėjo mažiausiai. Sakė, jog pagrindinis privalumas, kurį jis patiria ten – jaučiasi žmogumi, o ne kokia atmata, iš kurios darbdavys stengiasi išsiurbti kiek galima daugiau. Su juo kalbasi kaip su žmogum, darbe išklauso, problemas su darbdaviais sprendžia kartu, jo pastangos vertinamos. Uždarbis – tik trečioje vietoje.
Jei kas ir dauginasi Anykščių rajone šiuo metu, tai tik vilkai, žmonėms šis kraštas dar per daug atšiaurus kurtis, nors klimatas geresnis negu kokioje Norvegijoje. Beje, mano galva, didelių lėšų elgtis žmoniškai nereikia.Tuo mes visi galime prisidėti prie Anykščių kūrimo.
