Radijo imtuvų kolekcionierius dar pildytų ekspoziciją, bet nebeliko vietos…

Kavarske gyvenantis Algimantas Simaška kolekcionuoti senovinius radijo imtuvus pradėjo beveik prieš dvidešimt metų.
Panevėžio „Ekrane“ dirbęs kavarskietis eksponatus pirkdavo turguose, pagal skelbimus, ir dabar jo kolekcijoje – daugiau nei 620 įvairiausių aparatų: magnetolų, nešiojamų lempinių radijo imtuvų, radijų su distanciniu valdymu, teleradiolų, plokštelių grotuvų.

Eksponatai – buvusiose ūkinėse patalpose

Viename iš jo kiemo pastatų – gausybė visokių senovinių radijo imtuvų, patefonų, televizorių. Visa gausi kolekcija šeimininko itin skrupulingai išdėliota per du aukštus, labai taupant kiekvieną plyšelį ir tarpelį.
„Kadaise čia buvo ūkinis pastatas. Laikui bėgant, jis savo paskirties nebeatliko, o tuščias ilgai nebuvo – sukaupiau vis daugiau senovinių radijų. Ir malkinė užleido plotą radijo imtuvams. Bet ir vėl ėmė stigti vietos, tad malkinėje teko įrengti antrą aukštą eksponatams sutalpinti, – pasakojo kolekcionierius, šmaikštaudamas: – Kai ką išgerti traukia, o mane čia traukia…“
A. Simaška beveik kasdien užeina į savo muziejų, nes belaukiant lankytojų, reikia įėjimo apsaugos groteles pataisyti, patalpą pravėdinti, dulkes nuvalyti.

Imtuvų pirko iš visur

Šiuo metu pas Algimantą yra daugiau nei 620 įvairiausių aparatų. „Nuo jaunystės traukia. Prisimenu visus tėvelio turėtus radijo aparatus. Rūpėdavo ir išardyti“, – pasakojo kolekcionierius.
A. Simaška yra dirbęs Panevėžio „Ekrane“, darbavosi prie kineskopų, po to dirbo statybose.
Pasiteiravus, iš kur Algimantas sukaupęs tiek eksponatų, jis kalbėjo: „Per visą Lietuvą pirkta. Daug aparatų įsigijau prie Rygos esančiame sendaikčių turguje, taip pat ieškodavau skelbimų internete. Šiai kolekcijai paaukojau nemažai santaupų. Tarybinės radijytės nepigios buvo. Ir iš Panevėžio turgaus čia daug yra. Žentas Kaune gyvena, tai kai pamatau, ko man labai reikia, paskambinu jam, nuperka. O yra tekę ir vienokį mainyti į kitokį. Kai kurie žmonės aparatus dovanoja.“
Tai vienas, tai kitas pilietis kolekcionieriui A. Simaškai vis pasiūlo kokią radijėlę ar aparatą atiduoti, bet daugiau sutalpinti, pasirodo, kavarskietis nebegali. „Nebeturiu vietos – „nebepareina“, nebėra kur padėti“, – apie tai, kad kelių šimtų vienetų kolekcijai jo ūkiniame pastate nebeužtenka vietos, pasakojo kavarskietis.

Kiekvienas eksponatas – atskira istorija

Kolekcijos savininkas mielai pasakojo apie savo sukauptus eksponatus, nes kone kiekvienas iš jų turi savo istoriją: pradėdamas nuo to, kelintų metų gamybos, kur gautas ar pirktas, o baigdamas tuo, ar šiandien vis dar veikia. Eksponatų yra daug ir labai įvairių: radiolų, patefonų, magnetolų, nešiojamų lempinių radijo imtuvų, tranzistorių su įmontuotais plokštelių grotuvais, radijų su distanciniu valdymu. Vienas eksponatas – radija „Festivals“ – išskirtinė dėl 6 metrų kabelio ir pulto su klavišais kanalams junginėti.

„Visos radijos skirtingos, bet kažkiek ir panašios. Prieškarinės ryškiai skiriasi. Štai šitai radijai – 100 metų. Labai reta buvo, bijojau, kad negausiu, bet gavau Vilniuje. Čia „Belarus“ radijos 1953-iųjų ir 1959-ųjų. Ant nugarėlių markė matyti. O ši – amerikoniška… Šita – latviška, labai reta, ana – prancūziška. „Zenitas“, „Banga“… Šioje ir magnetofonas, ir patefonas kartu. O čia tai trys viename – televizorius, radijas, kasetės. Lietuviška „Vaiva“ – magnetola – tai yra iš komiso parduotuvės, dar kai Panevėžyje gyvenau, su juostom nusipirkau. O nauja pirkta tai net 143 rublius kainavo – „ant išsimokėtinai“ tada mano tėvukas nupirko, ir tai buvo 1965 metai“, – pasakojo šeimininkas ir demonstravo, kur pasikelia skalė, kur aparate fiksuojama stotis…
Pasak asmeninio muziejaus šeimininko, kai kurie radijo imtuvai ilgiau būna neįjungti, tada tokie nelabai ir beveikia.
„Palaisme kokią radiją – bus įdomiau“, – tarmiškai pasakė A. Simaška ir pademonstravo vieno iš daugybės eksponatų garso kokybę.
Namuose kolekcionierius, pasirodo, klauso mažytės radijytės – tokios, kuri ryte pati įsijungia 6.00 val. ryto, mat Algimantas mėgsta žinių paklausyti. „Šeštą nesikeliu, gulėdamas paklausau, po to persijungiu į „Lietų“. O po dienos, jau kai užmiegu vėlai vakare, ta radijėlė vėl pati išsijungia“, – pasakojo kavarskietis.

Baltijos kelio 30-mečio minėjimui dovanojo radijo imtuvus

Kolekcionieriaus pasiteiravome, ar jaučiasi esąs vietos įžymybe.
A. Simaška „Anykštai“ pasakojo, kad pas jį yra lankęsi svečių iš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos. „Pafilmavo, kelias nešiojamas radijytes aš jiems padovanojau, nes tada kaip tik jie ruošėsi daryti instaliaciją prie Katedros. Tai buvo LRT renginys, skirtas Baltijos kelio 30-mečiui. Pamenu, tuomet parašė žurnalistė Simona Vasiliauskaitė apie mane straipsnį „Anykštėno kolekcija stebina ne vieną.“
Eimantas Kontrimavičius 2019 metais yra išleidęs „Lietuvos privačių muziejų žinyną“ – ten aprašytas ir kavarskiečio A. Simaškos radijo imtuvų muziejus. Kaip rašo knygos autorius, dabar Lietuvoje privačių muziejų gausu, vis atsiranda naujų, o knygoje aprašyti ir tie muziejai, kurie neturi muziejaus statuso, tai yra tik kolekcijos, ekspozicijos, bet jos labai įdomios, svarbios, atviros lankytojams.
E. Kontrimavičiaus „Lietuvos privačių muziejų žinyne“ rašoma, kad Kavarske buvusiose ūkinėse patalpose įrengtame A. Simaškos muziejuje galima pamatyti ne tik latviškus, rusiškus, bet ir Belgijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Danijoje, JAV ir Lietuvoje pagamintus radijo imtuvus. Tačiau A. Simaškos muziejus nėra įtrauktas į Anykščių rajono lankytinų vietų pavadinimų sąrašą.

Seniūnijos svečiai aplanko muziejų

Kolekcionierius prisiminė, kad tuomet, kai Kavarsko seniūnijos seniūnu dirbo Algirdas Gansiniauskas, jis neretai atvesdavo atvykusių garbingų svečių ir parodydavo jiems kolekciją.
„Matyt, Kavarsko koldūnų paragaudavo, šaltinio vandens prisipildavo, norėdavo dar ką nors netradicinio, išskirtinio pamatyti“, – šypsojosi Algimantas.
Privačiame muziejuje lankosi ir Kavarsko pagrindinės mokyklos-daugiafunkcio centro mokiniai su mokytojomis. Bet vyresniems žmonėms, pasak kolekcionieriaus, čia įdomiau nei vaikams. „Vaikai greit patalpas apžiūri, į viršų užlipa ir atgal, padarinėja, kas atsidaro, paklauso radijo bangomis sklindančių garsų ir, žiūrėk, jau nori į lauką bėgti. O štai patys vyriausieji čia daug ilgiau užsibūna. Nes jie yra turėję ne vieną iš čia sudėtų radijų, yra branginę, klausęsi. Būtent vyriausiems piliečiams čia kyla daug sentimentų, – pasakojo kolekcionierius ir nusišypsojo: – Bet nei vienam taip neįdomu, kaip man.“

Po to, kai kavarskietis, fotografas Stasys Sudeikis į miestelio feisbuką įkėlė nuotraukų iš A. Simaškos radijo imtuvų muziejaus, atsirado ir daugiau susidomėjusių. A. Simaška mielai priima interesantus ir jiems aprodo tai, ką jis sukaupęs.
„Aš gi pensininkas, beveik visada namie būnu, tai kodėl gi neparodžius? Ir žmona Danutė jau priprato, kad vis kažkas paskambina, užsuka. Juo labiau, kad gyvenu labai patogioje vietoje“, – sakė svetingas šeimininkas, užtverdamas savo įrengto muziejaus įėjimą specialiomis grotomis, kad kas iš nekviestų gyvių neįlystų.

Kavarske yra ir daugiau privačių kolekcijų

Ir kiti kavarskiečiai linkę ką nors kolekcionuoti: išskirtinę pašto ženklų, knygų ir senų plokštelių kolekciją turėjo buvęs ilgametis Kavarsko mokyklos mokytojas Pranas Černiauskas.
Antanas Šleikus – pedagogas, literatas, tautodailininkas, buvęs Kavarsko mokyklos direktorius – rūpinosi savo gimtojoje sodyboje, Sirvydų kaime, įsteigti Konstantino Sirvydo muziejų. Deja, bandymai nugrimzdo į užmarštį, sodyba liko stūksoti apleista, ir vos keli eksponatai iš pedagogo puoselėto privataus muziejaus dabar saugomi Dabužių bendruomenės patalpose.
Buvusi mokytoja Eleorona Vincentina Žemaitaitienė, per Lietuvos televiziją pažiūrėjusi laidą „Daiktų istorijos“, viename iš kambarių buvo įrengusi nediduką privatų muziejėlį – tarsi į kokią Atminties knygą sudėjusi tai, ką brangino, sukaupė ir išsaugojo per savo ilgą gyvenimą, įprasmindama praėjusius laikus…
Visi trys pedagogai yra mirę, o jų kolekcijos paliktos likimo valiai. Apie visus juos, jau atgulusius amžinojo poilsio, anksčiau buvo aprašyta šių eilučių autorės ir publikuota „Anykštoje“.