Rašytojas, vaistininkas Tadas Žvirinskis: „Anykščius myliu be jokio išskaičiavimo“

Tado Žvirinskio sonetų rinktinėje „Sonetariumas“, pasaulis laikosi ant (savi)ironijos.

Dalintis Facebook Dalintis Twitter

Tadas Žvirinskis – poetas, prozininkas, vertėjas ir vaistininkas. Vienas rinktinės skyrius skirtas Anykščiams, su kuriais, pasakoja Tadas Žvirinskis, jį sieja stiprus ryšys: iš Anykščių krašto kilusi jo mama, Kiaušų kaime iki šiol stovi senelių namai. „Anykščiai man yra vienas svarbiausių miestų, – sako rašytojas. – Jie vis šmėsteli viename ar kitame mano kūrinyje.“
Ar Anykščiai vis dar gali vadintis literatūros lopšiu? Kokias ryškiausias, svarbiausias čia išgyventas patirtis rašytojas saugo atmintyje? Kokia yra toji aukštaitiška dvasia? Kokie jausmai apima vaikštant literatūros klasikų takais? Ar Anykščiai gali įkvėpti menininkus?
Poetą Tadą ŽVIRINSKĮ kalbina Rasa MILERYTĖ.

Tadai, turbūt sutiksite, kad sonetas – vienas sudėtingiausių poezijos žanrų. Bet štai išleidote sonetų rinktinę „Sonetariumas“, kurioje 30 savarankiškų sonetų ir du sonetų vainikai (kuriuos pavadinote pavainikiais), taigi, dar 30 tekstų. Kaip susikirto (arba susiliejo) Jūsų ir soneto keliai?

Sonetai išties reikalauja meistrystės. Užbėgdamas už akių galimoms insinuacijoms iškart teigiu, kad nelaikau savęs poezijos didmeistriu, bet jau drįstu vadintis poetu. Mano nuomone, kiekvienas poetas turi praeiti tam tikrus etapus: maišto, savo stiliaus paieškų, jo išgryninimo ir galiausiai – brandos. Kai poetas yra brandus, jis gali puikiai valdyti įvairius žanrus. Poezijoje didžiausi autoritetai man yra literatūros klasikai ir tie poetai, kurie savo kūrybinį potencialą grindžia gyvenimiškąja patirtimi. Kalbant apie dabarties „sonetų poetus“, labiausiai gerbiu Antaną A. Jonyną. Kritikė Ramutė Dragenytė teigė, kad, ko gero, labiau mokiausi iš Aido Marčėno nei Petrarkos, bet išties labiau mokiausi iš Vytauto Mačernio ir Antano A. Jonyno. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad prieš gerą penkmetį veikiausiai pribrendau sonetams. Neturiu vidinės baimės neįtikti publikos skoniui, todėl drąsiai bandau tai, kas man tampa įdomu tam tikrais gyvenimo etapais.

Sonetai pasižymi griežta kanonine forma ir nelabai ką čia pakeisi. Vis dėlto knygoje diktuojate savo taisykles. Tradiciškai pagal žanro reikalavimus sonetų vainikas baigiamas vadinamuoju magistralu – sonetu, kurį sudaro prieš tai buvusių 14 sonetų pirmosios eilutės. O Jūsų magistralai – vos iš dviejų eilučių. Kiek Jums svarbu kūryboje „perrašyti“ kanoną, ieškoti naujų formų, keisti taisykles?

Tiesa, mano magistralai – tai „pasiskolinti“ angliškojo soneto dvieiliai. Tuos dvieilius anglai vadina Rhyming Couplet. Man kyla asociacija su šmaikščia porele. Be to, kartą palyginau tą dvieilį su moirų žirklėmis, nukerpančiomis gyvenimo siūlą. Be jokio gailesčio, apeliacijų, galutinai. Nelaikau savo sprendimo kanoninių taisyklių laužymu, veikiau – savotiška improvizacija. Priežastis ganėtinai paprasta. Kai rašomas sonetų vainikas, dažniausiai pradedama nuo magistralo, vis „pritempiant“ mintį kiekvienam iš keturiolikos sonetų. Tai, mano kuklia nuomone, labai suprastina kokybę. Norėjau, kad mintis lietųsi laisvai, nevaržomai, jaustųsi savotiška in ir jan sąveika, minties ir jausmo transformacija da capo al fine. Ne veltui pavadinau šiuos vainikus pavainikiais: nėra tikro magistralo, nėra ir tikro sonetų vainiko. Taigi kanono perrašyti nesiekiau, o ta „nauja forma“ gimė ganėtinai atsistiktinai, nepretenduojant į kažkokias amžinas tiesas. Perfrazuojant Gintarą Grajauską: nėra tiesos (vienos tiesos), yra tiesos (daug tiesų).

„Sonetariume“ labai daug geografinių objektų – gatvių, upių, miestų. Vienas rinktinės skyrius (6 sonetai) skirtas literatūros lopšiu vadinamiems Anykščiams. Koks Jūsų santykis su šiuo miestu? Kodėl būtent „Anykščių atodūsiai“, o ne Alytaus, Ignalinos ar, tarkime, Marijampolės?

Anykščiai man yra vienas svarbiausių miestų. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Nebijau tokio globalaus palyginimo, nes likimas lėmė, kad pasaulio šiek tiek pamačiau. Iš Anykščių krašto kilusi mano Mama. Kiaušų kaime iki šiol stovi senelių namas, jį supa senas vaismedžių sodas, dūzgia bitės, šlama vaikystės uosis, į kurį karstydavausi. Iš jo matėsi, kaip nuo Elmininkų atvažiuoja autobusiukas iš Anykščių. To autobusiuko stotelė buvo prie pat mano senelių namo. Anykščiai ir jo apylinkės yra tos vietos, kur prabėgo vaikystės vasaros, išliko ryškiausi prisiminimai. Mano pirmoji dalinė literatūrinė duoklė šiam kraštui buvo smulkiosios prozos knyga „Jalmos serbentai“. Jalma tarmiškai vadinamas Elmės upelis, kuris man yra vienas svarbiausių hidrologinių objektų. Anykščiai vis šmėsteli viename ar kitame mano kūrinyje. Visiškai logiška, kad atėjo metas nusilenkti šiam puikiam miestui. Tą padariau 2020 metais savo literatūrinės rezidencijos metu, kurią organizavo Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Jaučiuosi dėkingas likimui, kad šis rezidavimas suvedė su tikrais Anykščių šviesuoliais: Antanu Verbicku, Tautvydu Kontrimavičiumi, Rimantu Povilu Vanagu. Kodėl būtent „Anykščių atodūsiai“? Nes atodūsyje telpa ir laimė, ir skausmas, ir meilė, ir netektis. Kitaip tariant – visa jausmų paletė, o tokie dalykai gali nutikti tik svarbiame žmogui mieste.

Kaip menate savo vaikystės Anykščius? Ar anuomet, dar nesiejančiam gyvenimo su literatūra (o gal žvelgėte į ją nuo ankstyvos vaikystės?), Jums darė įspūdį, kad vaikštote gatvėmis, kuriomis vaikščiojo tokie lietuvių literatūros klasikai kaip Jonas Biliūnas, Antanas Baranauskas, Antanas Vienuolis?

Kaip ir dauguma sovietmečio berniukų, norėjau tapti kosmonautu. Apie šios svajonės negailestingą sudaužymą rašiau „Jalmos serbentuose“, tad nesikartosiu. Vaikystėje meile poezijai nedegiau, bet labai mėgau skaityti. Kaime buvo sukaupta nemaža namų biblioteka. Ji buvo ypatinga ir tuo, kad galėjau skaityti senus savo dėdžių ir tetų vadovėlius. Sakyčiau, tie vadovėliai labiau vystė mano norą siekti tiksliųjų mokslų. Jūsų paminėti lietuvių literatūros klasikai tiesioginės įtakos nedarė, bet štai dabar, po daugel metų, galiu teigti, kad seku A. Vienuolio-Žukausko pėdomis: esu rašantis vaistininkas. Vaikystėje jie man labiau siejosi su tam tikromis geografinėmis vietovėmis ir objektais: Baranausko klėtele, Vienuolio muziejumi, Biliūno Laimės žiburiu (kapu). Tarkime, Baranausko klėtelėje yra vienakojis stalas, tokį patį iš senelių paveldėjo mano Tėvas. Gi muziejus buvo tas objektas, kurį kaskart atvykęs į Anykščius pamatydavau iš autobusų stoties. Biliūno kapas visuomet priminė savotišką pagonių šventovę – mūrinis bokštas ant aukšto kalno! Dabar, kai turime puikius paminklus A. Baranauskui, A. Vienuoliui ir puikią biblioteką, Anykščiuose iškart pasijunti kaip literatūrines tradicijas puoselėjančiame mieste.

Kiekvienas menininkas, manau, turi kūrybine prasme jiems itin artimų kitų menininkų – tokių, kurie formavo supratimą apie meno rūšį ar žanrą, padėjo kurti santykį su kultūra, trumpai tariant – kurie savo kūriniais ugdė asmenybę. Kokius sau artimus rašytojus galite išskirti? Ar tarp jų yra anykštėnų?

Be jau paminėto Antano A. Jonyno man svarbūs kūrėjai yra Gintaras Grajauskas, Julius Keleras, Undinė Radzevičiūtė, Rolandas Rastauskas. Iš anykštėnų paminėčiau Vidmantą Kiaušą, pasirašinėjantį Elmiškio slapyvardžiu. Kalbant plačiau, ko gero, nebūtina artima bičiulystė su konkrečiu kūrėju, kad formuotųsi kokybiškas santykis su kultūra. Reikia domėtis pačiam. Reikia skaityti. Daug skaityti. Be pastangų neišsiugdysi kritinio mąstymo. Tada ir kačiukai rožių pataluose bus menas, bet ar tai yra tikroji kultūra? Klausimas retorinis.

Norėčiau akimirkai kiek nutolti nuo „Sonetariumo“ ir klustelėti apie šių dienų aktualijas. Ne taip ir seniai buvo paskelbtos lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino rašinių temos. Kaip ir kasmet, pasipylė daug kritikos, esą šiandien mokiniai turėtų skaityti ne Šatrijos Raganą ir ne Kristijoną Donelaitį, o, pavyzdžiui, Jurgą Tumasonytę arba – Tadą Žvirinskį. Kaip manote, ar šiandienos jaunimui aktualu ir įdomu Antanas Baranauskas? Ar pats patiriate skaitymo malonumą skaitydamas Bronės Buivydaitės knygas?

Prajuokinote. Nieks T. Žvirinskio mokiniams skaityti nesiūlys. Esu realistas ir neblogai suprantu šiuolaikinės lietuvių literatūros konjunktūrą. O ir dauguma dabartinių moksleivių ypatinga meile knygoms nedega. Vis dėlto išmanyti savo tautos kultūrą būtina. Susipažinti su literatūros klasikų kūriniais – privalu. Tai mano asmeninė nuomonė, galite su ja nesutikti. Taip pat manau, kad kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti vertinamas ne autorius, o jo kūrinys. Visai nesvarbu, ar skaitote Buivydaitę, Donelaitį, ar dar kažką. Svarbu, ar tai jumyse surezonuoja, priverčia susimąstyti. Mokymų programas rengia diplomuoti ir mokslo laipsnius turintys specialistai. Neturiu jokio noro komentuoti jų kompetencijų, nes tai – ne mano sritis.

„Sonetariumą“ skaičiau ne tik kaip literatūros kūrinį, bet ir kaip savotišką Jūsų gyvenimo žemėlapį, kuriame užfiksuotos Jums svarbios vietos ir su jomis susijusios patirtys. Kokios Anykščių vietos ir kodėl Jums yra svarbiausios?

O štai dabar nuliūdinote. Jei „Sonetariumas“ skaitomas ne kaip literatūros kūrinys, o kelionių gidas, aiman. Mano gyvenimo žemėlapis ir mano patirtys yra žymiai platesni, nei ši sonetų knyga galėtų aprėpti. Skaitytojui pateikiu gerokai apkarpytas versijas, kuriose, spėju, mano skaitytojas irgi galėjo atsidurti. Kalbu apie bendražmogiškus dalykus, tam tikras vertybes, kurios sietinos su tam tikra geografija. Tarkime: jei rašyčiau apie (hipotetinį) pikniką kapinėse, ko gero, nelabai kas priimtų už gryną pinigą. O štai vėjo šlamėjimas klevų, juosiančių Šv. Mato bažnyčią Anykščiuose, lapijoje daugeliui turėtų sukelti kur kas geresnį įspūdį. Kas man Anykščiuose svarbu? Bažnyčia, senelių ir krikštatėvio kapai, tiltas per Šventąją, autobusų stotis, Centrinė aikštė, Dainuvos slėnis, Šeimyniškėlių piliakalnis, siauruko geležinkelio stotis, biblioteka, visi muziejai ir… vaistinės.

Daugelis skyriuje minimų objektų yra tarsi kultūriniai Anykščių simboliai, atpažįstami net tiems, kurie apie Anykščius žino mažai ką. Tačiau pirmasis skyriaus eilėraštis „Geltonas namas su baltu balkonu“ („Klegėte klegėjo kadaise šis namas / Ir rinkos kaimynės aptarti „dalykų.“) skamba kaip mįslė. Apie kokį namą kalbate?

Tai – senelių namas Kiaušų kaime. Amžinatilsį bobutė, kalbant šios dienos terminais, buvo tikra įtakotoja ir verbalinio turinio kūrėja. Name nuolat virė gyvenimas, jo durys buvo atvertos ir saviems, ir svetimiems. Namą švelniai vadinu Rojeliu. Tai – mažoji mano Rojaus versija. Negalėjau neskirti jam soneto.

„Ir dar krakatūzas – prie pat šikinyko“, „Bobutės šypsena protezo itin prasto“, „Smulkus trikampėlis – didingas dalykas, / Kurio mes užmiršti negalime“, „klevas riečias, // Kaip riečiasi ryte gražuolė“ – ironizuojate, kalbate dviprasmybėmis, deromantizuojate. Ar nebijojote likti nesuprastas, neatitikti Anykščiuose gimusios klasikinės literatūros kanono? O galbūt iš tiesų toji aukštaitiška dvasia yra kur kas platesnė sąvoka, nei veriasi skaitant „Anykščių šilelį“?

Esu tokio amžiaus žmogus, kuris bijo, kad jo vaikai neapsirgtų. Visa kita – perbijota, išbijota ir pamiršta. Jei imčiau sukti galvą, kas ką pagalvos apie mano kūrybą, tai nerašyčiau išvis. Anykščių žmonės, kurie jau perskaitė „Sonetariumą“, išsakė labai šiltus ir palankius vertinimus. Knygoje vartojami tarmiški žodžiai, o savotiškas anykštėnų slengas jiems yra suprantamas ir priimtinas. Galiu patikinti, kad jūsų parinktose citatose autorius neironizavo, nesiekė nieko deromantizuoti ar kalbėti dviprasmybėmis. Veikiau atvirkščiai: norėta parodyti, kad net menki, kasdieniai dalykai gali būti reikšmingi ir net savotiškai gražūs. Krakatūzas (sukultūrinta gudobelė) prie medinės būdelės rudenį pasipuošia raudonomis uogomis (iš tiesų tai – maži obuoliukai), net skubantis atlikti itin žemiškų reikalų žmogus stabteli, kad akimirką paganytų akis po šį grožį, ryškiai spindintį dangaus mėlynės fone. Išimami dantų protezai sovietijoje kokybe nepasižymėjo, bet net tai netrukdė žmonėms šypsotis ir džiaugtis gyvenimu. Smulkus trikampėlis – Aukštaitijos namams būdingas trikampis langelis. A. Žukausko-Vienuolio namuose jis išbuvo tautinės trispalvės spalvų per visą sovietmetį! Argi tai – ne nuostabu, ne didinga? Klevas riečiasi vėjyje kaip ryte lovoje rąžosi graži moteris, purendama vešlius plaukus. Kur čia ironija? Beje, jei jau kalbame apie ironiją per se, tai anykštėnai puikiai moka ironizuoti ir, kas ne mažiau svarbu, būti saviironiški. Drįstu teigti, kad šių dalykų mokiausi būtent iš jų. Gyva aukštaitiška šneka skamba iki šiol – ir ačiū Dievui! Aukštaitiška dvasia man labiausiai sietina su Tėvynės sąvoka, juk kalbama, kad pirmoji Lietuvos sostinė Voruta buvo ant Šeimyniškėlių piliakalnio pastatyta. Taigi, labai kūrybinga, veržli, nestokojanti optimizmo ir, kai reikia, karingumo ta aukštaitiška dvasia. Ne ji gimsta, skaitant „Anykščių šilelį“, bet ji suteikia sąlygas tokiems kūriniams rastis.

O šalia anksčiau cituotų eilučių – ir tokios: „O po Šventosios tiltu blėkiniai šamai / Karveliams priebėga jaukia palikę“, „Įkvėpk giliau šio drėgno tyro oro, / Paliki savo kaukę užanty kol kas. / Žvilgsniu paglostyki bažnyčios bokštus, // Jos stogą sidabrinį, stotą orų“, „Duosis / Matyt ir žinoti, kad Jalma – mažylė – / Tebėr myliausiam kampely“ –ryškėja asmeniškas santykis su vaikystės kraštu. Ar iš tiesų Anykščių kraštas šiandien Jums mylimiausias? Kas dabartiniuose Anykščiuose padeda puoselėti šią meilę?

Anykščių kraštas buvo, yra ir liks tas kraštas, kurį myliu be jokio išskaičiavimo. Čia – ir mano šaknys, čia – mano protėvių kapai, čia – ir vanduo saldesnis, ir oras gaivesnis. Nedaug pasaulyje yra vietų, kuriose jaučiuosi kaip namie. Anykščiai yra viena jų. Branginu tai, bandau šią meilę įskiepyti ir savo vaikams. Esu labai dėkingas savo giminėms, kad galiu atvykti į senelių namus, kada panorėjęs. Man nereikia jokių priežasčių mylėti Anykščius. Jei kalbame apie miesto svečius apskritai, akivaizdu, kad miestas gražėja, daugėja būdų prasmingai praleisti laiką, daugėja pramogų. Anykštėnai – darbštūs žmonės, deramai pristatyti miestą svečiams ir paversti jų įsimylėjimą meile jie sugeba ir dar kitus gali pamokyti.

Laikas nuo laiko apsilankote Anykščiuose. Kaip regite – ar miestas vis dar gali vadintis literatūros kraštu?

Labai norėčiau atkakti į Anykščius dažniau. Vis dėlto yra pareigos, atsakomybės, tad atsiduoti vien malonumams, kada šaus į galvą, negaliu. Anykščiai šiandien – kaip niekada kupini literatūros. Valdas Papievis, Jurga Žąsinaitė, Vidmantas Elmiškis, Rimantas Povilas Vanagas – tai literatų vardai ir pavardės, kuriuos žino ne tik Lietuva, bet ir pasaulis. O kiek dar žmonių, kurie nepriklauso rašytojų sąjungai? Veikia Anykščių rajono klubas „Marčiupys“. Aktyviai darbuojasi Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių bibliotekos žmonės. Sakyčiau, literatūrinis gyvenimas Anykščiuose virte verda. Nuoširdžiai linkiu, kad šis procesas Anykščiuose nenusloptų! Kurdamas ir toliau grįšiu prie Anykščių. Būčiau labai laimingas, jei šio krašto žmonės mano kūryboje atrastų kažką brangaus ir artimo sau.