Buvęs pašto viršininkas Jonas Sudeikis.
Jonas Sudeikis šypsodamasis prisimena, kad dirbti į tuometinį Anykščių ryšių mazgą viršininko pavaduotoju buvo priimtas 1982–ųjų gegužės pirmąją, nors ta diena buvo visaliaudinė šventė ir nedarbo diena. Po dešimties metų pavaduotojas tapo viršininku ir Anykščių paštui vadovavo iki 2012 metų. Sovietmečiu ir jau nepriklausomos Lietuvos paštui vadovavęs J.Sudeikis sutiko atsakyti į keletą žurnalisto klausimų.
– Ar rajono ryšių mazgas, vėliau – rajono paštas buvo laikomas strategiškai svarbiu objektu?
– Kaip žinia, visais laikais ryšys buvo svarbiausias tiek karo, tiek taikos metais, tad paštas tikrai buvo svarbus strateginis objektas, juolab kad ryšių mazgui, iki perėmė „Telekomas“, finansiškai priklausė Anykščių linijinis techninis cechas, kur susibėgo telefono gijos. Beje, kad įvestų telefoną, žmonės ilgai laukdavo eilėse. Telegrafas buvo vienintelė greičiausia priemonė kitame mieste ar šalyje gyvenančiam giminaičiui pranešti apie artimojo mirtį, pasveikinti su jubiliejumi, švente. Spaudos ir maišų su laiškais būdavo pilni pašto automobiliai. Prisimenu rajone buvus 28 paštus, kurie visi buvo pavaldūs Anykščių ryšių mazgui, vėliau jie vis buvo uždaromi, kol liko šiek tiek daugiau dešimties.
– Pašto automobiliais keliaudavo ne tik spauda, laiškai, bet ir nemažos pinigų sumos, dažniausia skirtos pensijoms mokėti. Tikriausia vairuotojai ir jūs buvote ginkluoti?
– Ryšių mazgo, vėliau pašto viršininkas bei pašto automobilių vairuotojai ir palydovai turėdavo ginklus. Keičiantis santvarkoms, pasikeitė ir ginklai. Tačiau išskyrus pratybas man ginklo panaudoti neteko.
– Pašto traukinio apiplėšimas išgarsėjo pasaulyje, o ar nebuvo bandyta apiplėšti pašto automobilį?
– Prisimenu vieną tokį bandymą dar sovietmečiu. Pašto automobiliui miško kelyje skersai kelio buvo užverstas medis. Vairuotojas kliūtį pašalino, tačiau po kelių dienų jam važiuojant buvo pradurtos automobilio padangos. Vairuotojas nepasimetė, iš karto išsikvietė miliciją, kuri greitai atvažiavo. Kelyje buvo apkasta lenta su vinimis, kuriais buvo pradurtos automobilio padangos. Milicininkai rado išgulėtą vietą pakelėje po medžiais. Sunku pasakyti, kodėl nusikaltėliai net nebandė iki galo įgyvendinti savo kėslų, gal suprato, kad netikėtai vairuotojo ir palydovo užklupti nepavyko. Jie, matyt, tikėjosi, kad ir ginkluotas palydovas išlips iš automobilio, tačiau ginkluotas vyras liko sėdėti automobilyje ir kvietėsi miliciją.
– Sklandydavo gandai, kad paštuose dirba KGB darbuotojai ar jų paskirti žmonės, kurie atplėšinėja tarybinei valdžiai nelojalių asmenų laiškus, juos perskaito, kartais sunaikina. Ar tai tiesa?
– Anykščių pašte kokio nors etatinio KGB darbuotojo tikrai nebuvo. Sovietmečiu buvau pasirašęs raštą dėl darbo su slaptais dokumentais. Kartais gaudavau raštų, kad reikia sulaikyti vienam ar kitam asmeniui adresuotą korespondenciją. Eiliniams pašto darbuotojams dėl šito nekvaršindavau galvos, o kadangi kokių nors ataskaitų niekas neprašydavo, tai kažkaip praslysdavome, tų laiškų net neieškodavome. Prisimenu, pasitaikydavo raštų dėl korespondencijos sulaikymo iš pabėgusių sovietinės armijos karių. Įstrigo su disidentės Nijolės Sadūnaitės pavarde susijęs nurodymas sulaikyti jos laiškus adresuotus Andrioniškio parapijos klebonui. Tačiau į šį nurodymą, kaip ir kitus, nekreipėme dėmesio. Kita vertus, įsivaizduokite, kokiais dideliais srautais plaukdavo laiškai. Surasti konkrečiam asmeniui adresuotą laišką būtų prireikę laiko, o jo pašto darbuotojai neturėdavo. Kartais jie pasimesdavo dėl atsitiktinumų, ne iš blogos valios. Tik registruotus laiškus ir siuntas buvo galima atsekti, kur jie pasimetė, kas už tai atsakingas.
– Prisimenu, kad lemtingąją 1991–ųjų sausio tryliktąją buvote pašte, prie jo būriavosi žmonės. Kaip jautėtės tomis Lietuvos valstybei lemtingomis dienomis?
– Manau, jaučiausi kaip ir visi Lietuvos žmonės siekiantys nepriklausomybės taikiu būdu. Supratome ir mes, ir mūsų priešai pašto svarbą. Pašto darbuotojai nepanikavo, iš darbo vietų nesitraukė.
Tomis dienomis iš kiemo pusės užkalėme langus, užbarikadavome duris. Lemtingąją naktį pašte buvome tik jau amžiną atilsį Jonu Geniu ir budinčiuoju telegrafo operatoriumi. Įsileisdavome tik darbuotojus ir tuometinį Anykščių sąjūdžio lyderį Saulių Nefą. Kai per ruporą į gatvę paleidome atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kalbą, sulaukėme grasinimų, kad mums galvas sudaužys…
