Ar anykštėnai liūdėtų, jei „Kalita“ būtų privatizuota?

Kadaise A. Vienuolis-Žukauskas savo Anykščių padavimuose pasakojo, kad ant Kalitos kalno gyvavo dvaras, priklausęs galingam bajorui Nykščiui ir jo šeimai. Pasakojo, kaip vakarais nusileidusi Kalitos kalnu jauniausioji bajoro marčia Ona raudodavo dėl išėjusio į mūšį vyro. Gailiomis ašaromis ji pripildė Anykštos upelio vagą, o galų gale atidavė Anykštai ir savo gyvybę, sužinojusi, kad mylimas vyras žuvo mūšyje. Romantiška ir kartu graudžia legenda apipintas Kalitos kalnas. Legenda pasakoja, kad vakarais ant Kalitos kalno galima išgirsti bajoraitės Onos raudą, o Vėlinių naktį jos vaiduoklis klaidžioja po kalno papėdę ir ieško pradingusio bajoraičio.
Dvaro jau seniai neliko, jį pakeitė slidinėjimo ir vasaros rogučių trasos, tačiau raudos ant Kalitos kalno tęsiasi ir šiandien.
Dabar raudos liejasi dėl to, kad Anykščius aplenkia tikri žiemiški orai, dėl ko sporto ir pramogų centras „Kalita“ negali pradėti slidinėjimo sezono. O jei ir pradeda, vos po kelių dienų dėl atšilusių orų yra priverstas jį užbaigti. O kai ant Kalitos kalno nėra slidininkų – nėra pajamų.

Bajoro marčia Ona per ašaras savo gyvybę atidavė Anykštai. Legenda, rodos, tęsiasi. Kaip simboliška, tačiau sporto ir pramogų centrą „Kalita“ dabar norima atskirti nuo Anykščių turizmo ir verslo informacijos centro. Kaži, tokiu atveju „Kalita“ suklestės, ar viskas baigsis panašiai, kaip nutiko Onai?
Kol Kalitos kalnas laukia sniego bei struktūrinių pokyčių, šalia Anykščių sėkmingai savo veiklą plėtoja privatus „Labi parkas“. Kasmet ten sugalvojama kažkas naujo, o lankytojai plūsta iki pat lapkričio vidurio. Atkreiptinas dėmesys, kad šio turistų traukos centro populiarumo nesumenkino net ir nederamas pramogų parko darbuotojo elgesys su jame apsilankiusia nepilnamete. Bylos duomenimis, pramogų parko darbuotojas, dirbdamas instruktoriumi–pagalbiniu darbininku, nusitempė nepilnametę parko lankytoją į nuošalią vietą – labirintą. Neleisdamas paauglei pasišalinti, jis rankomis spaudė įvairias kūno vietas, taip jai padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Tiesa, iki tol veikęs kaip „Labirintų parkas“, po skandalo naują sezoną pradėjo pakeitęs pavadinimą į „Labi parkas“.
Pačiame Anykščių miesto centre veikiantis sporto ir pramogų centras „Kalita“ turi viską: kalną, istoriją, emociją, greitį. Bet neturi vieno dalyko – laisvės veikti kaip verslas. Kai šis centras priklausomas nuo savivaldybės biudžeto, naujos pramogos gimsta lėčiau nei legenda, o sprendimai – ilgiau nei Anykštos upelis teka.
Kitaip tariant, vienas klaidžioja labirintu ir randa išėjimą, o kitas stovi ant kalno ir vis dar žiūri, ar prisnigs.
Apie tai, kad sporto ir pramogų centras „Kalita“ galėtų būti perleistas privačiam verslui, nedrąsios diskusijos vyksta jau daugelį metų. Vienas iš seniau nuskambėjusių pasiūlymų – pradėti nuo to, kad verslui parduoti sporto ir pramogų centro vardą. Kaip Lietuvoje esančios arenos nešioja žinomų kompanijų ar produktų vardus, kodėl Kalitos kalnas negalėtų turėti kažko panašaus?

Galų gale, gal reikėtų sporto ir pramogų centrui „Kalita“ kokio nors režisieriaus paslaugos, nes, panašu, kad šio objekto kuratoriams trūksta fantazijos, kokias pramogas jau pasitelkus esamą infrastruktūrą būtų galima „iškurti“, ką plyname lauke sėkmingai demonstruoja privatus verslas.
Berašydamas šias „Rieves“ iš vieno anykštėno sulaukiau telefoninio skambučio, todėl nepraleidau progos jo paklausti, ką reikėtų daryti su sporto ir pramogų centru „Kalita“.

„Privatizuoti“, – net nedvejodamas davė patarimą pašnekovas.
Su anykštėnu paskaičiavome, kiek patys kartų naudojomės sporto ir pramogų centro „Kalita“ paslaugomis. Kadangi nesame slidininkai, suskaičiavome, kad keletą kartų teko išbandyti vasaros rogučių trasą. O po to į tą objektą kelias ilgam buvo pamirštas.
Ar anykštėnai panirtų į gilią depresiją, jei „Kalita“ būtų privatizuota? Kaži. O ir vietos slidininkų, jei tokių dar belikę, balsų šia tema negirdėti…
Jei tikėtume legenda, Vėlinių naktį Kalitos kalno papėdėje klaidžioja vaiduoklis. A. Vienuolis-Žukauskas ateities kartoms padiktavo, kad šioje vietoje galėtų veikti puikus Helovyno parkas, tačiau kol vietos valdininkai trypčiojo ir vis laukė iš dangaus pasirodančių snaigių, traukinys jau nuvažiavo, duodamas ženklą, kad atėjo metas rimtiems pokyčiams.