Tėvo dienai Vyriausybė nebespėjo įteikti dovanos rinkėjams – panaikinti draudimą sekmadieniais visą dieną prekiauti alkoholiu. Užuojauta vyrams, kad Tėvo dienos vakare negalės nusipirkti 100 gramų indelio baltos ir čia pat, ant cementinių krautuvės laiptų, išgerti už tai, kaip faina buvo į pasaulį paleisti gyvybę.
Pasak ,,Vilmorus“ atliktos apklausos, panaikinti draudimą sekmadieniais prekiauti alkoholiu palaiko būtent vyrai (46, 1 proc,) ir bedarbiai (58, 8 proc.). Štai jie – ,,Laisvės“ bei konservatorių partijos rinkėjai.
Ką reiškia būti geru tėvu? Kaip išlikti vedliu šeimoje, kai mama uždirba daugiau pinigų arba yra labiau išsimokslinusi? Kaip ,,būti kelnių nešiotoju“ , jeigu patriarchalinės visuomenės svertai, kai vyras generuoja šeimos pajamas ir yra fiziškai atsakingas už sėkmingą šeimos funkcionavimą, nebeveikia ar veikia tik iš dalies?
Stengtis prisitaikyti prie pakitusio gyvenimo dažnam vyrui yra tolygu prarasti stereotipinį vyriškumą. Šiandiena iš vyro reikalauja nedemonstruoti fizinės jėgos, bet gebėti apginti nuo chuligano, neabsoliutinti vyriško mąstymo, bet būti empatiškam ir jautriam, išlikti oriam, bet keisti pampersus; nekvepėti kaip Vasiai, valdyti verslus, nesidrovėti dukrai nupirkti tamponų… Sudėtinga tėvo ir vyro misija. Priimti šias kilnias pareigas daugeliui yra beveik tas pat, kaip …užsimauti sijoną.
O tikras vyras, sutikęs neaiškią kliūtį, pirmiausia išgers.
Aš taip pat nė už ką nesutikčiau šiais laikais būti vyru. Aleksandro Makedoniečio, Napoleono laikais – prašom. Bet dabar – tai ačiū. Ne!
Nors ir moterys vis rečiau didžiuojasi taip sunkiai iškovota teise turėti lygias galimybes su vyrais vairuoti traktorių. Matai iš aukštai, pinigų kosmetikai prašinėti nereikia, bet vaikus turi gimdyti.
Kada „išfeministinta“ iš namų mama pluša darbe nuo aštuonių iki penkių, tikėtis, kad namuose lauks jautienos karpačio su karamelizuotais burokėliais ir kvepiantys vaikai, yra tas pats, kaip viltis Armonaitės ketinimų rengti astronautų atranką realumu.
Vaikai gali kvepėti. Kiek salsviau nei mėtom. Kai abu tėvai kala pinigą – įtakų vakuumą užpildo draugai. Sistemoje negali būti tuščių ertmių. O finansinius svertus prarandančio, bet moralinių stabdžių gerai neįvaldžiusio (nes būtina ir bendrauti) tėvo išmintingas žodis dažniausiai tariamas, kai jau seniai ,,po dvylikos“.
Ne tik vakarykščių būrų ir kolūkiečių sūnums tėvo pareigos yra galvosūkis. Į šį klausimą neduoda atsakymo ir lyčių studijų programos. Kartais jos kaip tik sujudina įtarimus, kad ne viskas, kas sena šeimos politikoje, būtinai buvo bloga ir keistina.
Bepigu buvo praeito amžiaus vyrui grįžti namo dainuojančiam ir pareikalauti šilto maisto, kai be jo fizinės jėgos žmona nebūtų galėjusi išlaikyti trijų kiaulių ir dviejų karvių. Bet kokių sankcijų prieš maištaujančią žmoną, kad daugiau nebelygins baltinių ir nekuops viena buto, nes ji ,,taip pat DIRBA!‘‘, gali šiais laikais imtis smulkus valdininkas ar mokytojas?
Paskalbėti apie tai su draugu? Eiti pas psichologą? Vyras? Baikit…
Pasikarti, prieš tai prisigėrus, lengviau. Vyrai, beje, tai ir daro tris kartus dažniau nei moterys.
Neseniai buvau šokiruota vieno veikėjo vertinimų, kad pozityviu tėvu vyras yra laikomas už tai, jog, palikęs su keliais vaikais žmoną ir išėjęs gyventi pas kitą moterį, tebemoka už pirmoje šeimoje paimtą paskolą šeimos namui.
Dabar šioje lygtyje vietoje žodžio ,,vyras“ pabandykime įrašyti žodį ,,moteris“… Kokia būtų jos moralė? Akivaizdu… Prieš jus – Kalė!
Ir kaip tada turėtų atrodyti nepozityvus vyras? Nejaugi jis tik tas, kuris sūnui pasako, kad išeina nusipirkti cigarečių, ir negrįžta dvidešimt penkerius metus? Mažai tuomet tikimės iš vyrų.
,,Kai turėsiu sūnų, aš jį užauginsiu griežtą, bet švelnų”, – fantazuoja mano dukra.
Tačiau aš, sena ragana, abejoju, kad mano anūkui taip jau šimtu procentų ims ir pasiseks. Man regis, gerus sūnus užaugina geri tėčiai, būdami sūnums geru pavyzdžiu. Bet patirtis rodo, kad nedaug mano kartos vyrų gali elgtis taip, kaip Senojo Testamento tėvas, išvydęs sugrįžtantį palaidūną sūnų. Prisimenate? Patriarchas ,,labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo”.
Bučkiai? Fui…Kaip nehigieniška! – pasakytų Garfildas.
Tiesa, atsitinka, kad žmogus auklėjasi ir kitokiais būdais. Pavyzdžiui, sąmoningai apsisprendžia nebūti toks, kaip jo tėvai. Todėl…kai geriau pagalvoju…į Jūsų sveikatą, emigravę į ,,maximų” tapuvartes tėvai!
