Rievės: Ar šventes pasitiksime be kaukių?

Norėčiau grįžti į vaikystę… Ne todėl, kad vienintelis rūpestis buvo nubalnoti keliai, o kiekvienas „skauda“ buvo išgydomas iš kažkur slapčia atsirandančiu ledinuku, ne todėl, kad buvo rankos, kurios mažą mergaitę pamažu vedė susipažinti su pasauliu ir net ne todėl, kad prieš užmiegant matydavau rūmus, kuriuose laimingai gyvena pasakų princas ir gražioji princesė…Į vaikystę norėčiau grįžti šventėms… Atgimimo, vilties, naujos pradžios, besiskleidžiančios gamtos gyvybės šventei – Velykoms.

Juk ta maža mergaitė turėjo dalyvauti, o dar geriau vadovauti, visam šventės pasiruošimo paradui. Ir kiaušinių marginimas buvo šventas reikalas. Ir ne bet kaip, o taip, kaip norėjo mergaitės viduje gyvenęs mažas „oželis“… Kai mama bandydavo įtikinti, kad kiaušinius labai puikiai galima nudažyti svogūnų lukštais, tas „oželis“ drąsiai pareikšdavo, kad taip bus negražu… Reikia žemuogių lapelių, žibuoklių žiedų ir dar kruopų, tik tokie kiaušiniai turėjo būti dedami ant šventinio stalo… Ir vesdavosi mama tą mažą mergaitę į šalia namų buvusį pušynėlį ieškoti visų tų gėrybių, kad tik tas „oželis“ neprarastų menininko gyslelės. O tada prasidėdavo kūryba, ant šlapių kiaušinių buvo dėliojami „menai“ ir taip prasidėdavo Velykos… Tiesa, kai tas „oželis“ paaugo, pasikeitė ir kaprizai. Kiaušiniai nuo tada turėdavo būti būtinai keturių spalvų – geltonos, žalios, mėlynos ir raudonos, o, svarbiausia, ypač ryškūs…

Tas besarmatis laikas pralėkė beprotišku greičiu… Nubalnoti keliai jau sukelia tik šypseną, kai skauda niekas paslapčia nebeištraukia saldainio, nebeliko ir rankų, kurios, kad ir nebevestų į pasaulį, o bent jau pamojuotų iškeliaujant… Kaip ten tie stebuklingi rūmai? Nors ir naiviai, bet patikėkim, kad juose, kaip ir vaikystės pasakose, laimingai gyvena du žmonės… Gal net ne princas ir jo gražioji princesė, bet žilagalviai seneliai, kurie vienas kitam vis dar gali nusišypsoti, ir net turi apie ką kalbėti…  Tik gaila, kad ant velykinio stalo nebus tų margučių, kurie buvo dažyti su žibuoklių žiedais ir žemuogių lapeliais…

Kiekvienas Prisikėlimo šventę švęsim skirtingai… Vieni prie gausiai vaišėmis nukrauto stalo, aplink kurį bėgios čiauškantys vaikai ir gliaudys jau šokoladinius kiaušinius… Kiti grįš Namo, kur tyla ir laukiančiųjų akys pasakys daugiau nei garsus klegesys… O kiek bus tų, kurie šv. Velykų ryto varpų dūžių klausys vieni… Ir kaip dabar įvertinti, kurių šventė bus tikresnė?

Juk kaip dažnai mes gyvenam nuo…iki. Nuo Kalėdų iki Velykų, nuo vienų atostogų iki kitų, nuo vieno skausmo iki beprotiškos laimės, spindinčios akyse… Atsikeliam ryte, užsidedam madingiausią kaukę ir išeinam daryti pasaulyje tvarkos. Grįžę namo nusiimam, bet ir tai ne visada…

Galvoju, gal bent jau per šventes paslėpkim savo kaukes gilesniame stalčiuje, pabūkim atviri su tais, prieš kuriuos vaidinom, su tais, kuriuos sąmoningai ar nesąmoningai skaudinom… Nusiimkim šarvus, po kuriais slepiamės nuo kasdienio skausmo, juk jie taip trukdo apkabinti… Net mažam katinėliui reikia, kad jį kas priglaustų, o ką jau kalbėti apie mus, žmones…

Tik dažniausiai ir per šventes nebūnam savim, nes ką gi apie mus pagalvos kiti? Nebūnam savimi net su pačiais brangiausiais, nes irgi baisu… Baisu būti silpnam, skaudančiam, baisu būti piktam, o labiausiai baisu būti atviram. Tik susėsti prie vieno stalo ir demonstruoti savo spalvotas madingas kaukes, lyg tuos margučius, visai nebaisu…

Ar nusiimsiu savo kaukę ir šarvus prieš šventes? Nežinau… Jeigu tik užteks drąsos… Nebent, jeigu ta maža mergaitė sugrįš iš vaikystės šalies ir leisis drąsiai paimama už rankos ir vedama ieškoti žibuoklių žiedų… Tik kažin, ar taip atsitiks – užaugus baisu kažką paimti už rankos ir priglausti prie krūtinės. Juk suaugusiems žmonėms to nereikia, jie turi kaukes, kurias dažniausiai nusiimam per vėlai… Gaila, kad ir šventes sutinkam su jomis…