Sunkiai beprisimenu savo močiutę. Anapilin ji iškeliavo, kai man buvo vos penkeri… Už tai puikiai prisimenu, ko labiausiai bijodavo prieš kiekvieną Mamyčių dienai skirtą koncertą tiek darželyje, tiek pradinėse mokyklos klasėse. Prieš kiekvieną šventę savo mamos prašydavau, kad tik ji neverktų, juk kitų vaikų mamos tai neašaroja atėjusios į koncertą… Ir kiekvieną kartą mama pažadėdavo, bet… Kai jai priekaištaudavau, kad ir vėl nesilaikė savo pažado, mama tik apkabindavo ir sakydavo: „kada nors suprasi…“
Prieš kelias dienas savo elektroninio pašto dėžutėje radau reklaminį laišką su pavadinimu „Nusiųsk džiaugsmingą puokštę Mamos dienai“. Net krūptelėjau… Nusiųsčiau, nors ne… Jeigu tik galėčiau, glėbį gėlių mamai nuvežčiau pati, ir dar daug ką padaryčiau, jeigu tik būtų galimybė. Jeigu tik vaikystės namuose lauktų ji… Šiemet bus pirmas kartas, kai puokštę frezijų (Motinos dieną jau daugelį metų namo grįždavau būtent su šiomis gėlėmis) dėsiu ant smėlio kauburėlio, kaip ir žvakes degsiu tikėdama, kad jai nuo to bus šviesiau ir ramiau…
Pirmą kartą taip sunku rašyti… Ne todėl, kad skauda – su laiku skausmas virsta ilgesiu, beprasmybės jausmą keičia suvokimas, kad kiekviena pradžia turi pabaigą, kad pirmąjį kūdikio klyksmą kažkada pakeis paskutinis atodūsis… Sunku rašyti todėl, kad bet kokie žodžiai atrodo banalūs, bet kokia mintis jau daugelį sykių girdėta… Tik trindama žodžius ir vėl juos rašydama iš naujo suvokiu, kad apie tai kas tikra, apie jausmus, nepavaldžius laikui, negali kalbėti aukštomis frazėmis, negali išradinėti dviračio ir stengtis pasirodyti labai protingu… Kaip nebanaliai pasakyti „myliu“? Kokį nebanalų atitikmenį rasti žodžiams „tu man brangus“, „ilgiuosi tavęs“?
Visada šypsena palydėdavau žodžius, kad mamoms vaikai niekada neužauga, kad visą gyvenimą jie lieka vaikais, tik nerimas didėja, išleidus juos savarankiškai kurti savų gyvenimų… Tikriausiai nesvarbu, ar namo grįš mažylis kruvinais keliais, ar suaugęs vaikas, apdaužytas paties gyvenimo, – mamai skaudės taip pat…
Bet ir mes, vaikai, pabūkim atviri… Kokio amžiaus bebūtume, kokį statusą visuomenėje beužimtume, kiek pasaulio bebūtume apkeliavę, žinojimas, kad tavęs vis dar laukia mama – pavargusio, pikto, nusivylusio, vėtyto ir mėtyto – teikia stiprybės. Tik ne visada apie tai garsiai šnekam, tarsi pripažinimas, kad „man, suaugusiam žmogui, mamos reikia lygiai taip pat, kaip tada, kai kapsčiausi smėlio dėžėje“, sumenkintų mūsų demonstruojamą stiprybę, apnuogintų ir padarytų silpnesniais.
Beviltiškumo akimirką pykstu ant pasaulio, pykstu ant mamos, kad neišmokė manęs, kaip gyventi jos netekus. Ką daryti, kai ašaros liesis upeliais, o jų nušluostyti nebus kam? Ką daryti, kai beprotiškai būsiu laiminga, o ta laime neturėsiu su kuo dalytis? Ir ką daryti, kai telefono ekrane pamačius užrašą apie praleistą skambutį, vis dar tikėsiuos, o gal… Pykdavau, kai tų skambučių per dieną būdavo keli, juk užsiėmus, dirbu, o tu norėdavai tik paklausti, kaip sekasi… O kad dabar kas nors skambintų penkis kartus per dieną vien norėdamas sužinoti, ar man viskas gerai… Telefone tavo numeris jau seniai ištrintas, tačiau net naktį pažadinta galėčiau jį pasakyti… Važiuodama pro savo vaikystės namus vis dar nesąmoningai suku galvą į šoną… Mano, mūsų namai tapo tik dėžute keturiomis sienomis, kur gyvenimą kuria jau kiti žmonės. Neliko tavęs, neliko ir namų…
Vis dėlto nurimus sielai suprantu, kad tu ir negalėjai manęs viso to išmokyti. Tai tikriausiai pirma pamoka, kurią turiu išmokti savarankiškai. Klupdama ir vėl keldamasi, ašarodama ir rasdama jėgų tas ašaras nusišluostyt, pykdama ant pasaulio ir vėl iš naujo jam atleisdama, privalau išmokti gyventi be tavęs… Ir kai jau visai nurimstu, suvokiu, kad nepalikai manęs vienos, liko tavo besąlyginis tikėjimas mano sėkme…
Noriu tikėti, kad sekmadienį visos mamos bus pasveikintos – vienoms širdį pradžiugins su gėlės žiedu namo grįžę vaikai, kitų sielas sušildys vaikų uždegta žvakelė…
